Seniai, seniai, gyveno du draugai, kurių vienas buvo Geriauskas, o kitas vardu Geras. Geriauskas visą laiką norėdavo visa ko geriausio – geriausių žaislų, geriausio kamuolio, geriausių riedučių, geriausių knygų, geriausių darbų. O Geras buvo šiek tiek kitoks. Jam užtekdavo tiesiog gerų daiktų, gero kamuolio, gerų knygų ir gerų darbų. Jie gyveno kaimynystėje ir taip susipažino, bet jų draugystė ilgai netruko, Geriauskui jo draugas Geras buvo per prastas, jis nusprendė ieškotis geresnio draugo.
Po truputį laikas bėgo, Geras vis kažką nuveikdavo, tai nuvažiuodavo aplankyti savo šalies atokius kampelius, tai bendraudavo su kitais žmonėmis, mokydavosi, bet Geriauskas niekada prie to nenorėdavo prisidėti: sava šalis yra per prastai, kiti žmonės turi per daug ydų ir visą laiką jam vis būdavo per prastai. Geriauskas galvojo, kad jeigu reikia keliauti, tai reikia keliauti iš kart į Mėnulį, jeigu reikia su kuo bendrauti, tai reikia bendrauti tik su Angelais.
Laikas vis bėgo, Geras vis nuvykdavo toliau, vis bendradavo su naujais žmonėmis, vis mokėsi ir tobulėjo po truputį, kelionės jau ir po pasaulį prasidėjo, jau ir bendravo su keletu tuzinų dvasininkų ir šventikų, turėjo paprastą trobelę palei ošiantį vidutinio amžiaus mišką, o geriauskas vis dar buvo savo kambaryje su tobulai baltomis sienomis ir jau beveik užsiniaukiančiu langu. Geriauskas dabar jau norėjo keliauti į kitą galaktiką, jis norėjo kalbėti tik su Dievais ir norėjo gyventi rojuje, nes tik tie dalykai yra verti jo, visa kita yra per prasta.
Ir jau atėjus gyvenimo saulėlydžiui vienas iš jų buvo patyręs daug įvairių nuotykių, daug visko – ir gero ir ne tokio gero, pažino daug, išmoko daug… O kitas… Kitas vis tebežiūrėjo į baltas savo kambario sienas ir jau nebematė nieko per savo baltai uždažytą langą.
Dar vienas filmas. Ar esate kada nors susimąstę – kas atsitinka po mirties? Pasirodo, mes neišnykstame, o patenkame į rojų… Tai ir atsitiko pagrindiniam veikėjui, tačiau… Kiek kitoks likimas aplankė jo mylimąją, jo žmoną. Šiame susipina meilė, mūsų viltys, svajonės ir fantazijos ir įkvepia gyvenimui.
Galbūt tai ir yra labiau senosios kartos filmas, kurį atsiminus dažniausiai sakoma: kad tai yra filmas, kurio pirmą pusę juokiesi, o antrą pusę verki.
Kaip šios kartos žiūrovai, Sėkmė avansu gali pasakyti, kad tai yra filmas, kuris vertas viso to laiko; kad tai yra filmas, kuris leis prisiliesti prie tikros meilės, prie pasimetimo ir džiaugsmo slenksčių; tai yra filmas, kurį atsiminsite dar ilgai.
Yra dvi rūšys problemų: Kokybės problemos ir Saugios problemos. Pakalbėkime apie kiekvieną iš jų.
Kokybės problemos yra tos problemos, kurioms spręsti reikia rizikingų ir į ateitį apgalvotų sprendimų. Šių problemų sprendimas dažniausiai nuveda mus į kitą gyvenimo stadiją. Prie tokių problemų ir įvykių galime priskirti persikėlimą/ karjeros sprendimus/ sprendimą suartėti su žmonėmis/ santykių kūrimas/ šeimos pradėjimas/ tarpasmeninė komunikacija/ veiksmai prieš neteisingumą ir etc.
Tuo tarpu saugios problemos yra tos problemos, kurių sprendimas, grubiai šnekant, yra mūsų rankose. Tai būtų chroniškas liūdesys ir depresija (lenvoji forma)/ tinginystė/ atidėliojimas/ nerimas ir nervavimasis/ persivalgymas ir kitos priklausomybės/ sprendimų vengimas/ pasitraukimas iš santykių.
Saugios problemos turi dar vieną specifinį bruožą. M es jas susikuriame tam, kad apsaugotume save nuo baimės ir nuo fakto, kad jeigu mes kažką darysime ir neužbaigsime ar mums nepasiseks, tai mes esame neverti to ir meilės. Kaip pavyzdys labai čia tiktų: deresija ir liūdesys, mes jais prisidengiame savo neveiklumą, nenorą nieko daryti, bendrauti su žmonėmis, bet iš tiesų mes tiesiog bijome, kad jeigu bendrausime su
žmonėmis – tai mus atstums, o jeigu mes darysime kažką – mums nepasiseks. Todėl ir apsisaugome problema: depresija; viskas čia būtų gerai, tiesiog aš turiu depresiją.
Trumpuoju laikotarpiu saugiosios problemos mus išties apsaugo. Tačiau ilguoju laikotarpiu… Jos padaro tiek daug žalos mūsų kūnui, dvasiai ir santykiams su kitais žmonėmis, kiek niekada nepadarytų kokybės problemos.
Taip mes ir dažnai gyvename: vos tik susiduriame su kažkokiu rizikingesniu sprendimu, mes pradedame bijoti ir todėl išvystome saugią problemą. Pavyzdys čia būtų rizikingas sprendimas – sukurti naujus santykius su nauju žmogumi ir pasitikėti juo, o mes išsigąstame to ir todėl sukuriame problemą: depresiją – aš nenoriu santykių, aš noriu būti liūdnas/a.
Penas apmąstymui Jums. Santykiai yra ta sritis, kur yra daugiausia rizikos, kur mes niekada nežinome kas bus ir negalime net nuspėti. Kaip jums sekasi su santykiai su kitais žmonėmis? Gal tai yra didis šaltinis saugių problemų?
Vieną popietę nusprendžiau pasivaikščioti po miestą. Nuėjau į turgavietę. Žmonės ten knibždėte knibždėjo, girdėjosi tik kainų šūksniai, matėsi beistęsenčių rankų jūra imanti prekes. Žmonių balsai susiliejo į vientisą foną, tarsi į klegesį nei tai išsigandusių, nei tai laimingų plunksnuočių.
- Kiek norite už šį lūbdažį?
- 15 Lt.
- Duosiu 12.
- Ne, atiduosiu tik už 13.
- Gerai, imu.
Įprasta kalba, rodos, nieko ypatingo. Taip ir vaikštinėjau sau po turgų. Beje, neminėjau, buvo labai karšta diena.. Ir aš neturėjau kepurės. Ir persikaitinau galvą… Tada staiga pradėjau girdėti kažkokius kliedesius…
- Kiek norite už netikrą meilę?
- 5 valandų man nepatinkančio gyvenimo.
- Aš jums duosiu tik 3 valandas savo vos tveriamo laiko.
- Ne. Tik už 4 valandas atiduosiu.
- Gerai, imu šią netikrą meilę už 4 valandas nykaus gyvenimo.
Tokius ir panašius pokalbius išgirdęs, aš sunerimau, kad man tikrai kažkas negerai, reikia eiti pas gydytoją. Nes girdėti kažkokias nesąmonės yra tikrai nieko gero nerodantis ženklas. Taigi nuėjau aš į ligoninę, registratūroje pasiėmiau kortelę ir laukiu prie gydytojo kabineto.
- Liudai, į kabinetą,- išgirdau balsą iš už durų.
Nuėjau į kabinetą ir ten matau gydytoją nusmelkusį akis į popierius.
- Kuo skundžiatės?
- Man rodos, kad žmonės pradėjo kažkokias nesąmones šnekėti, klausau ir negaliu patikėti. Gal čia nuo saulės.. Visą dieną buvau lauke be kepurės.
- Gerai. Hustum tablečių 3 kartus į dieną, 1 valandą po valgio, tada dar vakare išgerkite Trumpim 2 tabletes ir ryte galite išgerti 1 tablete Imufono.
Gavau lapelį į rankas ir buvau pasiųstas namo. Buvau šiek nustebęs dėl vizito, bet per daug apie tai negalvojau. Laikiau tą lapelį rankoje ir akimirkai sustojau. Kišenėje švilpavo vėjas, tai nusprendžiau išmest tą lapelį, pasiimti kepurę ir tiesiog pagulėti miškelyje, pakvėpuoti grynu oru ir gal tada atsigausiu.
Taip ir padariau, nuėjau priguliau po milžinišku ąžuolu ir užsnūdau. Atsikėliau jau saulei besileidžiant, o dangus buvo jau raudonas. Jaučiausi tiesiog nuostabiai ir galvojau, kad jau praėjo man tos keistenybės. Bet tada vėl staiga nugirdau pokalbį:
- Aš Tau noriu parodyti savo dėkingumą. Štai.
- Ačiū, nereikėjo. Gal aš kaip galėčiau Tau atsidėkoti?
- Pabūkime kartu, padovanosi man daug nuostabių akimirkų.
Ir tai buvo dviejų paukštukų pokalbis ant šakos, kurių vienas padovanojo kitam gražų gėlytės žiedelį.
Taip ir nesupratęs šios visiškai keistos dienos, nuėjau namo ir toliau pirkti netikrus jausmus mokant už juos savo gyvenimu, kuriuo nesu patenkintas… Oj, ką čia aš kalbu, rodos jau pats jau nusišneku. KĄ??? SUPRATAU…ŠTAI KUR..
Mūsų šeimai patinka gamta ir mylime gyvūnus, tad tėvai nusprendė prie virtuvės lango pastatyti lesiklėlė paukštukams. Jau tą pačią dieną lesiklėlė lengvai supavosi nuo vėjo palei mūsų virtuvės langus.
Dažniausiai atskrisdavo palesti zylutės, rečiau žvirbliai, mat visiems kitiems paukštukams lesiklėlė buvo per maža. Tačiau šių mažųjų skraiduolių tikrai užteko, kiekvieną rytą valgydavome pusryčius ne vieni – o su nuostabiaisias dangaus skraiduoliais.
Ir čia šiomis dienomis prasidėjo įdomus reiškinys, viena zylutė, matosi, kad jauna, nes smulkutė, vietoj to, kad lestų savo maistą, priskrenda prie pat pat lango ir žiūri kas už to lango slypi. Ji bando vis patekti vidun į namus. Man pasirodė kiek keistai tai, bet pagalvojau sau: „Jauna zylutė, matyt nuotykių ieško, nori daug ką suprasti, daug pamatyti, dar jos viduje dega ugnis.“ Todėl nusprendžiau tą zylutę įleisti į virtuvę. Tačiau vos tik prasidarydavo langas, ji nuskrisdavo ir stebėdavo iš toli, sukdavo ratus apie namą. Galvojau, kad čia tubūt, kad aš esu virtuvėje. Tada išėjau iš virtuvės… Bet zylutė taip ir neįskrido, o uždarius langą vėl atkakliai bandė skristi kiaurai stiklą.
Argi mes, kartais, nesielgiame taip, kaip ta zylutė. Bandome, darome, siekiame kažko, kas yra neįmanonoma, o kai susidaro galimybė iš ties tai pasiekti – mes pabūgstame, išsigandame iki širdies sustingimo.. Mes turime daug ryžto, daug jėgų (aš kiaurai stiklą perskrisiu!), mes turime viską, tačiau kai širdį sukausto baimė – mes pabėgame nuo didžiausių savo galimybių pasiekti tai, ko trokštame.
Ką aš atsakyčiau, jeigu manęs paklaustų, koks yra pagrindinis žmogaus poreikis, ko mes visi trokštame? Aš pasakyčiau, kad tai yra meilė ir ryšys su žmonėmis. Aš esu toks tikras šiuo teiginiu, kad galiu drąsiai tarti: lai meta akmenį į mane tas, kuriam nereikia meilės, kuris nenori turėti jokių ryšių su jokia kita gyva būtybe. Ir lai man skauda nuo to akmens, nes man būtų liūdna matyti, kad kažkas taip sau meluoja.
Bet kaip čia gali būti taip? Visi mes norime meilės ir artumo, o pasaulyje yra tiek daug blogio, pykčio ir skausmo. Kaip tai įmanoma? Viskas yra labai paprasta, tuoj paaiškinsiu.
Žmogui meilė arba ryšys, artumas yra ne šiaip sau poreikis, kad tiesiog „norisi“, tai yra lygiai tokia pati būtinybė, kaip ir maistas. Dėl artumo ir meilės mes jaučiamės gerai, mes norime kurti, norime duoti, norime džiaugtis. Tai suteikia mums jėgų. O kas būna kai ilgai nevalgai? Netenki energijos. O kas būna kai ilgai nepatenkini šio poreikio? Netenki kūrybinės energijos, pradedi netekti savo žmogiškumo.
Mačiau vieną filmą, kurio pavadinimo neatsimenu. Jis buvo apie vampyrus. Ir jie, savaime aišku, gerdavo žmonių kraują. Žmonės buvo tarsi galvijai ir juos jie augino. Tai buvo pakankamai civilizuota vampyrų civilizacija. Bet netrukus atsitiko taip, kad pradėjo stigti kraujo. Ir žinot kas atsitikdavo kai jie nustodavo gerti kraują? Jie išsigimdavo ir tapdavo gyvuliais, kurie patys nieko nesuvokia. Taigi lygiai taip pat ir su žmonėmis (tik žinoma mums nereikia gerti vienas kito kraujo) – mes virstame laukiniais, kai ilgai negauname meilės ir artumo.
Nuo artumo stokos mes daromės pikti, irzlūs, priekabūs, liūdni. Ir visi, kurie daro piktą kitiems: nusikaltėliai, kriminalai, chuliganai, yra tiesiog žmonės, kuriems kažkuriuo gyvenimo periodu labai trūko meilės ir artumo ir tada jie bet kokia kita kaina bando tai gauti: per žiaurumą (tu dabar man rodysi dėmesį), per chuliganizmą (žiūrėkite, aš esu, aš esu čia, pamatykite mane), per smurtą (tu mane gerbsi), per savęs naikinimą narkotikais, alkoholiu (pažiūrėkite į mane ir pasigailėkite manęs).
Bet kokiu atveju, ką aš noriu pasakyti, tai, kad patinka jums tai, ar ne, bet artumo nori kiekvienas. Nori, kad būtų žmogus su kuriuo galima nuoširdžiai pasišnekėti, kuriuo galima pasikalbėti, dalintis džiaugsmu ir liūdesiu, kiekvienas nori gero draugo. Ir tai yra puiku!
Kaip tik šiuo straipsniu aš ir noriu paskatinti kievieną žmogų dar daugiau komunikuoti ir bendrauti su jums mylimais žmonėmis, nes MUMS TO REIKIA. Atidėkite darbus į šalį ir pirmyn!
Tu vis dar skaitai? MARŠ NUO KOMPIUTERIO, PASKAMBINK DRAUGUI IR SAKYK: Labas, seniai matėmės, aš noriu su tavimi susitikti, kada galėtume?
“Galbūt aš ir kvailas, bet aš žinau kas yra meilė.” – Tai žodžiai, kuriuos pasakė pagrindinis šio filmo veikėjas. Filmas sukasi apie Forestą Gampą. Parodomas jo gyvenimas nuo vaikystės iki brandesnio amžiaus ir jo gyvenimas.. Gyvenimas, kuris išties yra kupinas tiesos, kupinas nuoširdumo ir kupinas meilės. Gal ir Forestas nebuvo protingas, bet jis visas tauriausias savybes turėjo, jis pasitikėjo gyvenimu – ir jam sekėsi. Jo nuoširdumas padarė milžiniškus dalykus. Tai yra filmas, kuris sukrečia pasaulį, parodo kitą sėkmės pusę, kitą laimės pusę.
Filmas paremtas tikra istorija. Turi kažkiek panašumų ir į filmą “Skafandras ir drugelis”, bet tai yra visai kita istorija. Filme žaidžia dvi priešingybės, kurios susiduria su visišku paradoksu: turtingas, atsakingas ir veiklus visuomeniškai žmogus yra visiškai paralyžiuotas, o vėjavaikiškas ir ant visko “padėjęs” vaikinas yra stiprus ir sveikas. Tačiau visi šie dalykai nesikerta, o kaip tik, leidžiasi į “šokį” ir mokosi vienas iš kito. Matyt aukso viduriukas išties ir yra paprastas viduriukas.
Klausiau Robins‘o paskaitų ir sužinojau labai artimą patirtį. Artimą savyje ir kaikuriuose man artimuose žmonėse. Jis kalbėjo apie tai, kodėl žmonės liūdi, depresuoja ir kodėl jiems tai yra tarsi priklausomybė. Pasiaiškinkime.
Kaip jau rašiau prieš tai, kiekvienas žmogus turi 6 pagrindinius poreikius http://www.sekmeavansu.lt/apie-6-zmogaus-poreikius-pagal-anthony-robbins . Ir kiekvienas žmogus juos savaip patenkina. Depresija, kad ir kaip keistai skambėtų, taip pat patenkina tam tikrus poreikius, todėl ji ir yra pas žmogų. Mes liūdime ir depresuojame, nes mums tai padeda žymiai geriau pasiektį ryšį paties su savimi, parodyti, kad esame silpni ir trapūs ir taip labiau atsiverti santykiams su kitais. Depresijos būsenoje mes jaučiamės saugesni prašyti meilės ir dėmesio iš kitų – juk mums liūdna.
Bet mes negalime visą laiką tokį palėgę būti, mums reikia iš užtikrintumo, parodymo, kad „aš esu kietas“, kad aš esu reikšmingas, mums reikia tvirtumo. Tam mes pasitelkiame kitą elementą. Pyktį. Su pykčiu mes esame uch kokie stiprūs, mes ištaškysime visus, mes apsiginsime.
Taigi žmogus taip ir gyvena: depresija – pyktis – depresija – pyktis. Tai vadinama pamišęs aštuonetas, uždara kilpa, kurios vienoje pusėje pyktis, o kitoje depresija ir liūdesys.
Ir kas iš to paklaus skeptiškas skaitytojas. Aš jam atsakysiu: supratimas, jau yra pirmas žingsnis laisvėn. Suprask šį savo elgesio modelį (jeigu jį turi), suprask kokie yra tikrieji tavo poreikiai, paklausk savęs: kaip aš galiu juos kūrenčiai patenkinti ir veik. Tada nebereiks liūdėti, kad gautum artumą iš kitų žmonių ir iš savęs.
Bet vien perskaitęs nieko nepeši: klausk, rašyk, veik.
Daina, įkėpiantis ir motyvacinis klipas pavadinimu “Everybody’s free to wear sunscreen”, pagal Baz Lurhman
Ir tik vienintelis dalykas, kuriuo galime būti užtikrinti, yra, kad kremas nuo saulės apsaugo nuo UV spindulių…
Vertimas:
Ponios ir ponai, 99 metų baigimo, naudokite apsaugą nuo saulės
Jei galėčiau pasiūlyti jums tik vieną patarimą ateičiai, tai būtų apsauga nuo saulės. Ilgalaikės apsaugos nuo saulės priemonių nauda buvo įrodyta mokslininkų, tuo tarpu kiti mano patarimai neturi stipresnio ir patikimesnio pagrindo negu mano pačio vingiuota patirtis. Dabar aš pasidalinsiu savo patarimu su jumis.
Mėgaukitės savo jaunystės galią ir grožiu; nors nesivarginkit; jūs suprasite savo jaunystės galią ir grožį, tik tada, kai jie bus prarasti. Bet pasitikėkėkit manimi, po 20 metų jūs atsigręžite į savo nuotraukas ir prisiminsite, taip, kaip dabar net negalite įsivaizduoti, kiek galimybių buvo prieš jus ir kaip pasakiškai jūs išties atrodėte … Jūs neesate tiek stori, kiek jūs galvojate esą..
Nesijaudinkite dėl ateities, arba nerimaukite, bet žinokit, kad nerimas yra tiek pat veiksmingas, kaip bandymas spręsti algebros lygtis kramtant kramtomąją gumą. Tikrosios bėdos jūsų gyvenime yra dalykai, apie, kuriuos jūsų susirūpinęs protas net nepagalvoja; kaip, kad būti partrenktam mašinos antradienio dieną.
Kiekvieną dieną padarykite po 1 dalyką, kuris jus gąsdina.
Dainuokite.
Nebūkite žiaurūs ir neatidūs su kitų žmonių širdimis, nesitaikstykite su žmonėmis, kurie yra taip elgiasi su jumis..
Valykite savo tarpdančius.
Negaiškite laiko pavydėdami, kartais jūs būsite priekyje, o kartais jūs atsiliksite… lenktynės yra ilgos, o ir jos pasibaigė tik pačiam su savimi.
Prisiminkite komplimentus, kuriuos gavote, pamirškite įžeidimus ir jeigu jums tai pavyks, papasakokit ir man kaip tą padarėte.
Laikykite savo senus meilės laiškus, išmeskite senas banko ataskaitas.
Ražykitės.
Nesijauskite kalti jeigu nežnote ką daryti su savo gyvenimo… didžioji dalis įdomiausių –mogių nežinojo ką veikti su savo gyvenimu būdami 22 metų, kaikurie įdomiausių žmonių yra per 40 metų amžiaus ir vis dar nežino.
Gaukite daug kalcio
Būkite malonūs savo keliams, jūs jų pasigesite, kai jie dings.
Galbūt jūs tuoksitės, galbūt ne, gal jūs turėsite vaikų, galbūt ne, gal jūs 40 išsiskirsite, galbūt jūs šoksite makareną savo 75 vestuvių metinėms … kad ir ką darysite, nesveikinkite ir negirkite savęs per daug, bet ir neplakite, nesmerkite savęs – jūsų pasirinkimuose yra 50 procentų sėkmės tikimybė, kaip ir visų kitų.
Mylėkite ir džiaukitės savo kūnu, naudokite jį visai būdais, kuriais galite … Nereikia jo bijoti, ar bijoti to, ką kiti žmonės apie jį galvoja, tai nuostabiausias instrumentas, kokį jūs bet kada turėsite.
Šokite … net jei jūs neturite kur tai daryti, tik savo kambarį.
Perskaitykite nurodymus, net jei jūs nesekate jais.
Neskaitykite grožio žurnalų, jie tik vers jus jaustis bjauriai.
Sužinok daugiau apie savo tėvus, jūs niekada nežinote, kada jų jau nebebus. Būkite geri su savo broliais ir seserimis, jie yra geriausia nuoroda į savo praeitį ir jie yra žmonės, kurie labiausiai linkę būti kartu su jumis ateityje.
Supraskite, kad draugai ateina ir išeina, bet tikrus draugus, reikia laikyti. Sunkiai dirbkite, kad sujungtumėte skirtumus tarp vietos ir gyvenimo būdo, nes kuo vyresnio amžiaus būsite, tuo daugiau jums reikia žmonių, kuriuos žinojote, kai buvote jaunas.
Gyvenkite New York City 1 kartą, bet išvykite, kol jis nepadarė jūsų per kitu, gyvena Šiaurės Kalifornijoje 1 kartą, bet plikite ją, kol jūs netapote per minkštas.
Keliaukite.
Priimkite tam tikras nekintančias tiesas, kainos kils, politikai apgaudinės, jūs taip pat pasensite, ir kai jūs pasensite jūsl fantazuosite, kad, kai buvote jauni kainos buvo pagrįstoss, politikai buvo kilnus ir vaikai gerbė savo vyresniuosius.
Gerbkite savo vyresniuosius.
Nesitikėkite, kad jums kas nors padėti. Gal turite paramos ar pensijų fondą, gal turite turtingą sutuoktinį, bet jūs niekada nežinote, kada kam ateis galas.
Per daug nekankinkite savo plaukų, antraip kai jums bus 40 metu, jie atrodys lyg 85.
Būkite atsargūs, kuriais patarimais naudojatės, bet būkite kantrūs su tais, kurie jums duoda juos. Patarimai – nostalgijos forma, patarimų davimas tai yra tarsi jau atsikratytų detalių žvejyba, jų nuvalymas, nudažymas ir perdirbimas į kažką daugiau, nei tai buvo verta.
Įsivaizduokite pianino klavišus. Jų skaičius yra išties ribotas baigtis… Tačiau iš šio pianino galima išgauti begalybę įvairiausių melodijų. Ar galite įsivaizduoti žmogų, kuris užaugo tarsi būtų įrėmintas pianino klavišuose? Tarsi jam visas gyvenimas būtų apribotas? Ir jis čia gali išgyventi visą begalybę įvairiausių dalykų.
O kaip yra su tikru gyvenimu? Tikras gyvenimas tai tarsi pianinas su begale klavišų, besitęsiančių nuo vienos begalybės pusės, į kitą. Tai yra Dievo pianinas.. Ir kartais mes, žmonės, galime tiesiog paniškai bijoti atsistoti ant šio gyvenimo pianino klavišų – iš kur žinoti, kurį reikia spausti: ką reikia rinktis, kur eiti, kur būti?
Nuostabus filmas priverčiantis susimąstyti apie gyvenimo didybę: It is immense. Ir pasirinkti, pagaliau pasirinkti, ką spausti.
Mes norime pabrėžti mūsų puslapio esmę - tai yra dalinimosi džiaugsmas. Mes laukiame Jūsų, būtent Jūsų, kad prisidėtumėte atsiųsdami ir pasidalindamisavo išgyvenimais, istorijomis, patirtimi, nuostabiais filmais ir bet kuo kitu, nuo ko pasaulyje būtų maloniau gyventi. Siųskite viską mums paštu dalinamesvisi@gmail.com
Daugiau informacijos čia.
Seniai, seniai, gyveno du draugai, kurių vienas buvo Geriauskas, o kitas vardu Geras. Geriauskas visą laiką norėdavo visa ko geriausio – geriausių žaislų, geriausio kamuolio, geriausių riedučių, geriausių knygų, geriausių darbų. O Geras buvo šiek tiek kitoks. Jam užtekdavo tiesiog gerų daiktų, gero kamuolio, gerų knygų ir gerų darbų. Jie gyveno kaimynystėje ir taip susipažino, bet jų draugystė ilgai netruko, Geriauskui jo draugas Geras buvo per prastas, jis nusprendė ieškotis geresnio draugo.
