Vieną rudens popietę ponas Rafaelis atsibudo nutviekstas saulės šviesos. Skaudančia galva bei ištinusiu nuo miego pertekliaus veidu, jis nusprendė, jog taip gyventi daugiau nebegalima, ir metas keistis – tik dar nežinojo, kaip. Namuose vyravo vakar aliejuje čirškintų bulvių tvaikas, o ant grindų voliojosi tušti alaus buteliai. Su giliu apmaudu sutvarkęs visą šį „jovalą“, vyras persisvėrė per balkono turėklus, ir, į save kvėpdamas ryto gaivumą, ruošėsi darbo dienai. Džiaugsmo likučiai, anksčiau dar sušildydavę širdį pagalvojus apie gerai apmokamą teisininko darbą, jau seniai buvo išgaravę. Rafaelis tiesiog egzistavo. Priešaky jo laukė dar viena beprasmė diena. Taip atrodė jam, tačiau jis nežinojo, jog tą dieną įvyks keli reikšmingi įvykiai…

Apie pirmą valandą dienos ponas Rafaelis išėjo iš advokatų kontoros. Buvo pietų pertrauka, ir jis žingsniavo į savo pamėgtą kavinę. Atsisėdęs įprastoje savo vietoje, užsisakė sotų kiaulienos kepsnį ir, įsmeigęs niūrų žvilgsnį į tolumą, tarsi apmirė. Teisininkas mąstė apie tai, kiek dar popierių jam reikia sutvarkyti, ir su dideliu irzuliu prisiminė šiandien apsilankiusią aikštingą klientę užsienietę, kalbėjusią bjauriu anglišku akcentu, kurią jis šiandien aprėkė. Nedidelė sąžinės graužatis nutvilkė krūtinę, tačiau netrukus šis jausmas praėjo. Kitaip ir atsitikti negalėjo, nes… Poną Rafaelį staiga apėmė kitas jausmas.

Visi jausmai, kuriuos iki šios akimirkos patirdavo Rafaelis, būdavo labai paprasti ir pastovūs –liūdesys, įniršis arba džiaugsmas. Jis niekuomet nemąstė apie tai, ką jaučia, nes tai jam atrodė tiesiog kvaila, o ir nebuvo tam reikalo. Tačiau tai, ką patyrė jis šįkart.. Buvo nepaprastai keista. Malonus šiltas virpulys apėmė jo kūną, ir staiga patapo taip lengva kvėpuoti, jog, atrodė, kūną užliejęs lengvumas prasiverš, ir ponas išskris pro langą. Ponas sutrikęs apsidairė aplink kavinę, ir staiga jo žvilgsnį prikaustė vienas kamputyje sėdintis nedidukas vyriškis.

Jis atrodė labai neįprastai. Jo pečius juosė per didelis švarkas, iš po kurio kyšojo dryžuoti marškiniai, o kojų apavo jis… Neturėjo. Buvo visiškai basas. Tačiau neatrodė kaip vargeta. Atrodė, tarsi kažko lauktų. Jo gilios melsvos akys mąsliai žvelgė pro langą ir protarpiais jis netgi nusijuokdavo. Keisčiausia, jog toji užplūdusi šiluma dvelkė… Būtent nuo jo. Ponas Rafaelis nusipurtė ir nusisuko. „Tai bent keistuolis, pirmąsyk tokį čia matau. Tikiuosi, jog ir paskutinį“, niūriai pamąstė. Tačiau, jo nelaimei, keistasis ponaitis atsistojo ir nužengė link jo staliuko. Jo eisena buvo lengva, grakšti, o į jo šypseną, rodėsi, telpa visas pasaulio linksmumas. Rafaelį apėmė išgąstis.

-Ko jūs norite iš manęs?- drebančiu balsu paklausė.
-Gerą dieną ir jums, pone, – mandagiai atsakė basakojis ir, ištiesęs pasisveikinimui ranką, kalbėjo toliau savo melodingu balsu: – mane galite vadinti Kristupu. Žvelgiau į jus nuo gretimo staliuko ir pajutau, jog mums reikėtų pasikalbėti.
Po kelių akimirkų, sugavęs pono X pastėrusį žvilgsnį, įsmeigtą į basas kojas, Kristupas maloniai nusišypsojęs tarė:
-Ak, nekreipkite dėmesio. Aš šiuo metu vykdau eksperimentą, esu tyrinėtojas. Tyrinėju, kaip žmogaus laisvę paveikia basų kojų sąryšis su žeme ir dar gilinuosi į batų paskirtį.
Ponas Rafaelis vos nepaspringo iš nuostabos. „Beprotis“, pagalvojo. Tačiau maloni šiluma, apėmusi krutinę besikalbant su šiuo keistuoliu, sukėlė jame smalsumą. Šis ponaitis atrodė kažkoks ypatingas ir Rafaelis pajuto, jog jis privalo su juo pasikalbėti.
-Norėjau jus pakviesti pasivaikščioti, ar sutiktumėte? – kukliai paklausė keistuolis.

Ir ponas Rafaelis nė pats nepajuto, kaip atsidūrė judrioje miesto gatvėje nediduko basakojo Kristupo draugijoje. Gatve žingsniavę rimtas teisininkas ir keistuolis atrodė kiek neįprastai. Rafaelis jautė, jog… Ribų nėra, ir jie gali kalbėtis apie viską. Jam nespėjus prabilti, basakojis jau pradėjo pokalbį:

- Jums turbūt aš atrodau visiškas keistuolis, tačiau, mielas pone, lygiai tą patį aš mąstau apie jus. Aš norėčiau užduoti jums keletą klausimų apie gyvenimą, kadangi tyrinėju žmogų – dievaži, tai pats keisčiausias sutvėrimas žemėje. Jums leidus, pradėsiu…
- Palaukite, – ūmai nutraukė pokalbį ponas Rafaelis. – Palaukite. Kažkokia keista jėga sklinda iš jūsų, ir ji man visiškai nepažįstama. Jūs dėvite keistai per didelius drabužius, jūsų kojos basos, o veidas toks laimingas ir ramus. Kai jūs vaikštote, kiekvienas jūsų judesys persmelktas lengvumu ir užtikrintumu, tačiau tuo pačiu jie yra tokie nedrąsūs. Kai jūs prisiartinate, mano širdyje sukyla malonus virpesys. Gal galėtumėte paaiškinti, kas jūs esate?
- Be abejo, – apsidžiaugė Kristupas jam parodytu dėmesiu, ir, nieko nelaukdamas, puolė inirtingai gestikuliuodamas kalbėti, – kaip jau minėjau, esu aktyvus tyrinėtojas. Jūs galbūt paklausite, ką aš tyrinėju, ir aš jums atsakysiu, jog viską, kas yra susiję su žmogumi. Man nepaprastai keista – amžių amžiais žmogus savo darbo jėga kūrėsi sau būstą, gėrė vandenį iš šaltinėlio, maudėsi skaidriose upėse, buvo užmezgęs stiprų ryšį su gamta, maitinosi tuo, ką ji jam dovanojo, gyveno kartu su visa gimine, o kai mylėdavo, tai darydavo visa širdimi, ir… Šypsena neapleisdavo jo veido. Tas pats žmogus šiandien gyvena kartoninėse dėžutėse (atleiskite, tai jūs vadinate daugiabučiais namais), geria vandenį iš metalinių čiaupų, kurie atkeliauja iki jo berūdijančiais, negyvais ir šaltais vamzdžiais, prausia juo veidą, prausia veidą negyvu vandeniu, jis juk miršta, patekęs į šaltus vamzdžius… Meilę aptinku vis rečiau ir rečiau žmogaus širdyje, dažniausiai ji būna sušalusi, sustingusi, apraizgyta neigiamų emocijų pinklėmis – suprantate, ką noriu pasakyti? Jūs atleiskite, tikriausiai aš pernelyg painiai dėstau savo mintis, tačiau… Šiandien žmogus valgo dirbtinį maistą, prie kurio gamybos pats nė neprisiliečia, ir… Man nė nekiltų visi šie klausimai, jei žmogus būtų laimingas, ir…
- Kas jūs per tyrinėtojas? Kaip jūs galite tyrinėti tokius abstrakčius dalykus? Tyrinėjamas dirvožemis, įvairių reiškinių poveikis žmogui ir panašiai, žmogaus fiziologija… Ar jūs apskritai turite kokį nors išsilavinimą, diplomą? Mano akimis, jūs esate visiškas beprotis, ir ar tik jūsų vieta yra ne… – pertraukė Kristupą ponas Rafaelis. Jis jautėsi įniršęs. Jis gaišo savo laiką kvailiems dalykams.
- Ooo ne, kiek daug klausimų jūs uždavėte vienu metu, tad malonėkite išklausyti atsakymų į juos, – susijaudinęs kalbėjo Kristupas, – aš jums jau minėjau, jog tyrinėju žmogų. Mano sritis – tai žmogaus gyvenimo pokyčiai, jo gyvenimo būdo sąsajos su laime… O tie dalykai, kuriuos jūs vadinate diplomais, na, tasai popierėlis, man yra nereikalingas. Jūs nesupraskite manęs klaidingai, aš iš jūsų nesityčioju, tačiau, mano nuomone, žmogaus gyvenimo tikslas yra būti laimingu, o to, turėdamas popierėlį, aš nepasiekčiau… Pone, o koks jūsų gyvenimo tikslas?
- Gyvenimo tikslas? – kostelėjo Rafaelis. Nesugalvojęs, ką atsakyti, jis ėmė toliau karštai kosėti, tuo tarpu įnirtingai mąstydamas.“ Kokių velnių turėčiau kalbėtis su šiuo ponu tokiomis temomis? Kokių velnių aš apskritai turiu apie tai galvoti? Ar nuo to kas nors pasikeis? Sumautas klausimas.“ Dar sykį krenkštelėjęs, apimtas dvejonių, ką atsakyti, galų gale ponas Rafaelis iškošė: – žinote ką, eikite jūs po velnių su tais savo klausimais…

Kristijonas sustojo tarsi ištiktas stabo. Jo veidas suakmenėjo, akys išsiplėtė, o gyslos akiduobėsė ėmė tvinkčioti. Žvilgsnyje pasirodė vis didėjantis išgąstis. Po nemalonios kelių minučių tylos, sukausčiusios net poną Rafaelį, mažasis Kristupas tylomis pratarė:

- Jūsų padėtis liūdnesė, nei aš maniau. Jūs neturite gyvenimo tikslo, jūsų širdis suakmenėjusi, jūsų kūnas – ligotas, sužalotas neteisingo gyvenimo būdo, ir jūs praradote save. Jūs negyvenate.

- Kaip tai – negyvenu? Kas per kliedesiai? Dink man iš akių, akiplėša, o tai parodysiu tau…
Dar nenutilus riksmui, basakojis išties dingo ponui Rafaeliui iš akių. Paprasčiausiai ėmė ir pradingo. Be pėdsakų. Tarsi išgaravo.

-Kristupai? O dabar grįžk, atleisk, aš pasikarščiavau, kur tu pasislėpei? Po šimts, tu atspėjai mano mintis, ir man sunku tuo patikėti. Tai kažkoks absurdas. Grįžk, girdi? – po kurio laiko ėmė dairytis sumišęs teisininkas. Nerimo jausmas, užgimęs krūtinėje, vis augo ir augo.

Basakojo keistuolio niekur nebebuvo. Pradingo ir malonios šilumos krūtinėje jausmas. Kai pamatė, jog praeiviai keistai šnairuoja į su savimi besikalbantį kostiumuotą vyriškį, ponas Rafaelis susigėdo ir pasuko atgal. Valgyti jis nebenorėjo, jo siela trokšte troško vienatvės ir apmąstymų. Jis buvo nepaprastai susijaudinęs, ir, kai grįžo į savo darbo kontorą, ėmė karščiuoti ir kliedėti. Viršininko leidimu buvo nuvežtas namo, gydytis…

Rafaelis užmigo popiet, o atsibudo kitos dienos pavakare, saulei besileidžiant. Tas pabudimas buvo kitoks nei tūkstančiai kitų pabudimų. Jam neskaudėjo galvos, blogos mintys nelindo į galvą, skrandžio nevarstė diegliai. Viskas buvo taip… Paprasta. Jis pakilo iš lovos ir nužingsniavo link veidrodžio. Jautė, jog privalo save apžiūrėti. Ir neklydo, mat tai, ką pamatė veidrodyje, Rafaelį nuliūdino…

Papilkėjusi veido oda, žilstelėję plaukai, užkritę akių vokai, gili raukšlė tarp antakių ir nusvirę lūpų kampučiai jį pribloškė. Tai buvo pirmas kartas, kai šis rimtas, šaltakraujiškas žmogus pajuto vienu metu meilę ir užuojautą sau. Kai pajuto, jog yra nelaimingas. Kai suvokė, jog veidas atspindi žmogaus gyvenimo istoriją. Ir tą akimirką jame suliepsnojo stiprus noras viską pakeisti. Surasti prasmę…

Vakariniame pasivaikščiojime Rafaelis užtruko ilgiau nei įprastai. Jis mąstė. Pirmąsyk tiek daug galvojo, kiekvienas veido raumenėlis bylojo apie įtemptą protinį darbą. Jis juokėsi, verkė, dainavo, buvo apimtas nusivylimo ir nušvitimo akimirkų, kol galų gale atsipeikėjo esąs vienmarškinis šaltoj rudens nakty, ir tyliai pargrįžo namo. Tai buvo ypatinga naktis. Daug stebuklų įvyko tąkart. Daug atradimų. Tarsi metamorfozė prasidėjo pavargusio nuo kasdienybės teisiningo asmenybėje. Keista jėga ėmė pulsuoti jame, ir Rafaelis leido jai veikti. Jis pasidavė aukštesniai jėgai. Atsižadėjo savęs…

***

Ir štai po metų, vieną vaiskų rudens rytą, Rafaelis medituoja, laukdamas saulės šviesos. Kaip nuoširdus vaikas ištikimai laukia mamos, grįžtančios vakare po darbo namo, taip ir šis ramiai besišypsantis žmogus, buvęs teisininkas, kantriai rymo, kol saulės spinduliai nepradeda skverbtis pro langą į jo kambarį. Niūrios mintys nebegraužia jo sąmonės, ir jis nebedirba advokatų kontoroje. Metė darbą, pardavė prabangų butą, o už gautus pinigus įsigijo nedidelį namuką gamtos prieglobstyje, kuriame išgyvena gražiausias savo gyvenimo dienas. Iki šiol su džiaugsmu atsimena basakojį keistuolį, užkalbinusį jį tą keistąją rudens popietę. Ir mąsto – ar jis išties egzistavo? O gal tai jo paties vaizduotė atsiliepė į nebylų viso kūno pagalbos šauksmą? O gal… Kristupas dabar rymo kur nors kitame pasaulio krašte jaukioje kavinukėje ponų, kemšančių kiaulienos karbonadus, apsupty, ir savo spinduliuojama šiluma sukelia revoliucijas žmonių širdyse?

Novelė parašyta Svajojančio Paukštelio

Share on Facebook

Seniai seniai, neatmenamais laikais, buvo šalis, kurioje visi žmonės gyveno laimingi. Jie draugavo, žaidė, darė gera ir noriai vienas kitam padėdavo. Buvo malonūs, širdingi, rūpestingi ir gatvėje, ir eilėje prie kiosko, ir mokyklos vestibiulyje.

Žinoma, čia slypėjo viena paslaptis.

Kiekvienas ką tik gimęs vaikas šioje šalyje gaudavo maišelį, pilną pūkuotukų. Nežinia, kiek jų maišelyje tilpo, niekas nebandė skaičiuoti. Atrodė, kad jų buvo be skaičiaus, nes kiek kišdavai ranką į maišelį, visada ten rasdavai pūkuotuką.

Pūkuotukus visi labai brangino. Kai žmogus gaudavo pūkuotuką, jis pajusdavo visiems švelnumą ir nuoširdžią simpatiją. O tam, kuris pūkuotuko negaudavo, imdavo mausti nugarą, jis netekdavo jėgų, kartais net mirdavo.

Tačiau tais laikais gauti pūkuotukų buvo lengva. Tereikėjo prieiti prie bet kurio žmogaus ir paprašyti: “Norėčiau pūkuotuko!” Tas kaip mat ištraukdavo iš maišelio rankos dydžio pūkuotuką. Ištrauktas iš maišelio, minkštas, švelnus, purus ir šiltas pūkuotukas nusišypsodavo ir padidėdavo.

Jį gavęs žmogus meiliai priglausdavo pūkuotuką prie širdies, prie skruosto, suspausdavo rankose ir iškart pajusdavo, kaip šilumos ir gerumo banga užlieja jo kūną ir sielą. Žmonės nuolatos keitėsi pūkuotukais ir, kadangi už juos nieko nereikėjo mokėti, jų turėjo tiek, kiek širdis geidė. Visi buvo nuoširdūs, švelnūs ir laimingi.

Baisingoji Beldzefa

Beveik visi. Nes buvo kai kas, kam labai nepatiko matyti žmones, dovanojančius vienas kitam pūkuotukus. Tai buvo Beldzefa, pikta klastinga ragana.

Ji gamino meilės filtrus ir klastos nuovirus, bet vyrai, moterys ir vaikai buvo tokie laimingi, kad jau seniai jų nebepirko. Ragana dėl to vis labiau siuto ir galiausiai sumanė šėtonišką planą.

Sykį rytą ji atskrido pas vieną laimingą šeimą. Prisiartino prie tėčio, skaičiusio laikraštį, ir dūrė pirštu į žmoną, supusią jauniausią judviejų dukrelę.

- Ar nematai, kad tavo žmona visus pūkuotukus atiduoda mergytei? Jei taip tęsis ir toliau, tau neliks nė vieno pūkuotuko! – sušnibždėjo Beldzefa.

Vyras susirūpino:

- Manai, kad dovanodama pūkuotukus ji ištuštins savo maišelį?

- Žinoma! – sušvokštė ragana. – Atėjo laikas, kai reikia padaryti tam galą, pasakyti “stop”.

Apžergusi šluotą tarsi arklį, ji išskrido.

Raganos žodžiai neišėjo vyrui iš galvos. Nuo tos dienos kiekvieną kartą pamatęs žmoną, dalijančią vaikams pūkuotukus, jis nuliūsdavo ir sunerimdavo. O jei ragana kalbėjo tiesą? Vyriškis prasitarė apie tai žmonai. Ši taip pat išsigando. Abu nusprendė taupyti pūkuotukus. Po kurio laiko net vaikai ėmė akylai stebėti tėvus, ar šie neatiduoda pūkuotukų kokia nepažįstamam žmogui.

Netrukus laimingosios šalies negalėjai atpažinti. Žmonės džiugiai nebetraukė iš maišelių pūkuotukų. Jie tapo šykštūs ir darė tai vis rečiau. Veikiai pūkuotukų pristigo visiems, o kartu dingo švelnumas ir nuoširdumas. Ragana triumfavo.

Vyrai, moterys ir vaikai liovėsi šypsotis, mandagiai elgtis ir vienas kitam padėti. Kai kurie gulėjo leisgyviai, kai kas mirė dėl pūkuotukų trūkumo. Daugelis ėmė lankytis raganos Beldzefos parduotuvėje ir pirkti meilės filtrus bei klastos nuovirus.

Padėtis pastebimai blogėjo. Tačiau piktoji Beldzefa nenorėjo, kad žmonės mirtų. Nenorėjo netekti filtrų pirkėjų.

Taigi ji surezgė naują planą.

Labai panašus maišelis

Ji išdalijo visiems po maišelį, kuris kaip du vandens lašai panėšėjo į pūkuotukų maišelį, bet pūkuotukų maišelis buvo šiltas, o šis – šaltas.

Į naujuosius maišelius Beldzefa įdėjo rūgščiadyglių. Rūgščiadyglės, užuot suteikusios nuoširdumo ir švelnumo, suerzindavo žmones ir paversdavo juos įtariais bei kerštingais. Tačiau tai buvo geriau negu nieko ir teikė žmonėms bent šiokių tokių jėgų.

Nuo tada, jei kuris prašydavo: “Norėčiau pūkuotuko”, tie, kurie bijojo išnaudoti jų atsargas, sakydavo: “Negaliu tau duoti pūkuotuko, gal nori rūgščiadyglės?”

Kur tik pažvelgsi, žmonės keitėsi rūgščiadyglėmis. Net šeimose jomis dalijosi vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai. Rūgščiadyglės buvo dovanojamos gatvėse, mokyklose, fabrikuose, įstaigose. Žmonės tapo irzlūs, kandūs, šalti, pasipūtę ir pavydūs.

Kai kas bandė apklijuoti rūgščiadygles plunksnomis ir vatos gniužulėliais. Gavęs tokią dovanėlę, žmogus minutėlę apsigaudavo, bet priglaudęs ją prie skruosto ir širdies pajusdavo vien liūdesį ir šaltį.

Švelnioji mergytė

Tuomet, kai padėtis atrodė visai beviltiška, įvyko stebuklas. Į liūdesio kankinamą šalį atkeliavo mergytė švytinčiomis akimis ir švelnia šypsena. Ji, regis, ir girdėti negirdėjo apie jokią raganą. Mažylė visiems dalino pūkuotukus, nebijodama, kad jų gali pristigti. Dovanojo juos net neprašoma.

Daugelis pyko ir viešai ją smerkė, nes mergytė mokė vaikus negailėti pūkuotukų ir nesibaiminti, kad jie pasibaigs. Vaikai mergytę labai pamilo. Puikiai jautėsi jos draugijoje, ėmė sekti jos pavyzdžiu ir dalyti pūkuotukus visiems – kaip anksčiau.

Tada kai kurie suaugusieji išleido įstatymą, draudžiantį švaistyti pūkuotukus į kairę ir į dešinę. Bet vaikai įstatymui nepakluso. Jie ir toliau dalijo pūkuotukus. O kadangi vaikų yra daugiau nei suaugusiųjų, galbūt jiems pavyks laimėti.

Kad sužinotumėte, kaip jiems pavyko, apsižvalgykite aplinkui.

Bruno Ferrero

Share on Facebook

Šiek tiek apie mūsų dabartinį suvokimą: mes vis ieškome visur naudos. Ar tai daryti man naudinga, o kaip dėl šito? Darbas naudingas – dirbu, žaisti nenaudinga – reikia pašalinti tai iš gyvenimo kaip nereikalingą dalyką. Naudinga, nenaudinga, naudinga, nenaudinga. Kuo daugiau naudingų dalykų darysiu gyvenime, tuo būsiu laimingesnis.

Padaryti namų darbus, surasti malkų pečiui, nupirkti pieno, sutvarkyti garažą, pataisyti mašiną, nuvažiuoti ir atlikti projektą, nuvažiuoti į darbą, nuvažiuoti į mokyklą. Hm… Pašnekėti su tuo žmogumi, jis man vėliau bus naudingas, nueiti į vakarėlį – ten naudingų pažinčių gausiu. NAUDOS, daugiau daugiau daugiau.

Hmm…. Pavaikščioti po mišką? Ne – nėra naudos. Pažaisti su šuniuku – nėra naudos. Nupiešti paveiksliuką kokį – nėra naudos. Parašyti kokį eilėraštuką – nėra naudos.

Darome tik tai kas naudinga, tik tai kas atneša mums “naudą”,kurią mes galime apčiuopti, aiškiai apibrėžti. Bet čia vertėtų paklausti savęs: o ar aš esu laimingas darydamas tik visus tuos naudingus dalykus? Ar aš jaučiu džiaugsmą, ar aš jaučiu ramybę, ar aš noriu kiekvieną rytą pašokti iš lovos ir surikti “LABAS RYTAS, PASAULI!”

Gyvenimas yra vientisas, jis neskaldomas į: gerai, blogai, naudinga, nenaudinga. Vienas be kito visai negali egzistuoti – banali tiesa. Jeigu susikoncentruojate tik į naudingus dalykus, kurie neša naudą, jūs nubraukiate visą likusią pusę gyvenimo: visus nenaudingus dalykus, kurie atneša ramybę, džiaugsmą, laimę ir palaimą į mūsų gyvenimą. Tai gal verta daryti ir tuos visiškai “nenaudingus” dalykus, kurie realiai jokios apčiuopiamos naudos jums neatneš? Ir gal “nenaudinga” kartais yra daug geriau nei “naudinga”?

Ir galutinis taškas, tiesiog pamąstymui. Ką dažniausiai darydavote vaikystėje – naudingus ar nenaudingus dalykus. O dabar? Ir kaip jautėtės tada ir kaip jaučiatės dabar. Kaip manote, tai tik sutapimas?

Pagal išmintį rastą knygoje “Tao”

Ksaveras Keistasis

Share on Facebook

Ėjau pasižvalgyti po naująsias apylinkes ir užklydau į vieną vietą. Žiūriu ten vienas žmogelis visas susinervinęs, skubantis daužo akmenį, tašo jį, rodos taip pyktį lieja savo ar ką. Tai aš jo ir klausiu:

- Ką čia darai? Kodėl toks sunerimęs?

- Akmenį tašau. Reikia kuo greičiau pabaigti – užkniso iki gyvo kaulo. Nebenoriu… Atsibodo… Kuo greičiau namo -, atsakė jis.

Tada paėjau kiek toliau ir ten žiūriu kitas žmogus stovi. Turi jis tą patį akmenį ir jį tašo. Bet jau kiek kitaip, kiek kitokiu būdu. Jis jau ramiai, tvarkingai ir atsakingai skaldo akmenį ir stengiasi padaryti ji reikiamos formos. Aš jo paklausiau to paties klausimo ir jis man atsakė:

- Akmenį tašau. Matai, yra statoma siena, tai reikia tai sienai nutašytų akmenų, tai aš čia juos ir padarau.. Bet visgi pavargau jau, nusibodo, laukiu kada pasibaigs šis darbas…

Išklausęs antrojo savo pašnekovo judėjau tolyn. Ir štai pamačiau trečiąjį. Akių negalėjau atplėšti nuo jo – jis kažką labai kruopščiai darė, vis švelniai ir įmantriais judesiais pasilenkęs vis stuktelėdavo, tada atsilošdavo, pažiūrėdavo iš toliau, perbraukdavo ranka ir vėl darbavosi su įrankiais. Ir taip nesustodamas – lyg būtų turėjęs rankose aukso luitą, su tokiu entuziazmu jis kažką apdirbinėjo. Buvau apkerėtas to reginio, priėjau, nes norėjau pamatyti ką jis taip dailina – o ten buvo tas pats akmuo. Tada iš to pasimetimo paklausiau jo:

- Ką čia taip entuziastingai darai?

O jis su žaismingomis akimis pažiūrėjo į mane ir atsakė:

- Katedrą statau.

Man iš pradžių tai atrodė tik paprasto akmens tašymas… O pasirodo tai išties yra kur kas daugiau. Tas pats darbas, tas pats veiksmas ir įrankiai – tik požiūriai skirtingi.

Autorius nežinomas.

Share on Facebook