Sėkmė avansu rekomenduoja

Pasirodo entuziastų, kurie stengiasi, kad visuomenė būtų aktyvi ir išmintinga, yra ne vienas. Todėl norime pristatyti jums Unusual Projects komandą. „Unusual Projects“ – tai pelno nesiekianti jaunimo organizacija, kurianti išskirtinius renginius jaunimui. Mes vykdome savo veiklą didžiausiuose Lietuvos miestuose: Kaune ir Vilniuje. Mūsų tikslas – skatinti jaunus žmones tobulėti ir įsitraukti į visuomeninę veiklą. Organizuoti išskirtinius renginius, kurie būtų kitokie – neįprasti, stebinantys, unikalūs. Mūsų komandą sudaro kūrybingi, veiklūs bei iniciatyvūs jauni žmonės, kurie kiekvieną iššūkį priima kaip išbandymą. Neveltui mūsų šūkis: „Turėk drąsos gyventi kitaip!“.

Juos galite rasti internetiniu adresu: http://unusual-projects.lt/intro.php
Ir facebook: http://www.facebook.com/Unnusual.Projects

Jeigu norite sudalyvauti tikrai šauniame renginyje, sekite jų naujienas (:

Posted in Saviugda | Leave a comment

Aš aukštesnis už tave, bet žemesnis už jį. 3/3 dalis

Visi lygūs? Bet kai kas yra man nepriimtina

Taigi viskas jau aišku – geriau nevertinti žmonių ir suvokti, kad visi mes esame išties lygūs. Štai, čia iškyla kitas pavojus – pateisinimas visiems veiksmams ir įvykiams. Žiūrėk, jis daužo jam snukį; Oj kaip blogai, matyt jį tėvas vaikystėje mušė; A, nu jo… Einam tada. Štai – visi lygūs, viskas galima – rezultatai, visiškas abejingumas ir beįsivyraujantis chaosas.
Jeigu visi lygūs ir visus galima suprasti ir neteisti, kad tas geras, o tas blogas, tai nereiškia, kad reikia su viskuo taikstytis. Jeigu matai dalykus, kurie nėra tau priimtini, tai neturi su jais taikstytis, tiesiog reikia prisiimti sau tam tikrą poziciją: Taip, aš suprantu, kad tu toks/ia esi dėl to, kad yra įvykę, dėl savosios patirties, tačiau aš negaliu tau leisti taip elgtis su manimi ar su man svarbiais žmonėmis. Arba kitaip pasakius: jeigu prisikniso prie tavęs forsiukai, tai mintyse sau pasakyk: „Suprantu, kad taip elgiatės nes norite daugiau hierarchijos, norite jaustis saugesni, nes dar jaunutės sielos esate, vaikystė sunki gal buvo“ ir tada šniok jiems taip į nosį, kad žiežirbos pasipiltų iš akių, trenk su meile. (visiškas nesipriešinimas yra aukščiausias lygis, man dar iki jo toli).
Taip pat su visais veiksmais reikia daryti, neprivalai su niekuo taikstytis, daryk taip, kaip tau atrodo teisinga, gink savo įsitikinimus, bet kartu ir suprask kodėl kiti žmonės taip elgiasi, tiesiog jų yra kitokia patirtis negu tavo. Devizas: „Myliu, bet sakau ne.“ – myliu, suprantu ir priimu tave kaip žmogų, bet neleisiu tau taip elgtis su manimi ar mano artimaisiais.
Ir su tais pačiais vertinimais ir etiketėmis, negalima dėlioti etikečių – tu geras, tu blogas, tu netikęs, tačiau tikrai būtina suvokti, kuriuo žmogumi gali pasitikėti, kuriuo ne, kuris padės tau bėdoje, o kuris ne. Taigi būtina pažinti žmogų.

Išvados: nors visi ir lygūs, tačiau ne su visai veiksmais privalai taikstytis, turi atstovėti už save. „Myliu tave, bet sakau ne.“ Myliu, priimu ir suprantu tave, bet to neleisiu tau.
Taip pat svarbu pažinti žmogų ir žinoti apie jį, bet tai yra ne vertinimas, o žinojimas, kokią patirtį žmogus turi, žinoti jo istoriją.

Pagal Ksaverą Keistąjį iš “Gyvenimo fizika”

Posted in Saviugda | Leave a comment

Aš aukštesnis už tave, bet žemesnis už jį. 2/3 dalis

Tai ar mes esame lygūs? Kaip?

Taigi su vertinimais daugiau mažiau aišku – nieko gero iš jų. O kaip suvokti tada, kad visi žmonės yra tokie patys ir iš to pačio molio drėbti? Apie tai jau daug kalbėjau, bet čia reiktų „žemiškesnio“ būdo.
Pirmas dalykas – praeitis. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą praeitį. Tai nėra pasiteisinimas, tačiau… Tačiau tai yra įrankis suprasti. Panagrinėjus benamio, to tinginio istoriją, pamatysi, kad jis neteko šeimos, vaikai jo išsižadėjo, o žmona mirė ir jam nebeliko gyvenime dėl ko stengtis… Tinginys? Ne, tiesiog pasimetęs žmogus neberandantis prasmės stengtis. O kaip su prostitutėmis – paleistuvėmis? O, žiūrėk tą moterį, kai ji buvo maža, išragino tėvas, mama jos išsižadėjo, o valgyt reikėjo, dar vaiką išmaitinti reikia – niekur kitur jos nenori priimti, smirdi, o kai atsistojo – suteneris nepaleidžia. Paleistuvė? Ne, visgi rūpestinga mama.
Ką aš noriu pasakyti, kad visi visi žmonės yra iš to pačio molio, tik ant vienų su kojom trypė visi kas netingėjo, kitus amatininkas formavo. Skiriasi mūsų praeitys, mūsų patyrimai, mūsų išgyvenimai, todėl mes skirtingi, todėl negali būti geresnio ar blogesnio – gali būti tik lygūs,
O jeigu žvelgsime į dar giliau, jeigu tikime praeitais gyvenimais (o aš tikiu), tai tada išvis viskas susideda – istorija žymiai ilgesnė, vieni jau turi patirties ir valios resursus, kiti dar ne, vieni jau išmokę tas pamokas, kiti dar mokosi, tai ar galime lyginti tokius nepalyginamus dalykus. Čia tas pats kas lyginti akmenį iš Marso iš Veneros ir iš Žemės, kuris yra geresnis?

Išvados: visi žmonės iš tiesų yra lygūs. Skirtumai atsiranda tik todėl, kad kiekvienas žmogus turi skirtingą praeitį – istoriją; patirtis skiriasi. Prieš teisiant ar vertinant žmogų paklausk savęs: „O kokia jo istorija?“

Pagal Ksaverą Keistąjį iš “Gyvenimo fizika”

Posted in Saviugda | Leave a comment

Aš aukštesnis už tave, bet žemesnis už jį. 1/3 dalis

Prie ko priveda vertinimas

Labai svarbi tema yra mūsų vertinimai. Mes labai esame linkę vertinti viską ką tik galime. Mes taip struktūrizuojame pasaulį, taip mes padarome pasaulį lengvesnį mūsų buvimui. Šitas žmogus geras, geresnis, šitas blogas blogesnis, vadinasi su tuo naudinga bendrauti, o su anuo jau nelabai. Bet taip mąstydami mes pasispendžiame patys sau spąstus. Spąstus, kuriais mes patys pradedame save vertinti ir aukštinti ir menkinti prieš kitus taip išsiugdydami sau dar daugiau problemų.

O problemos yra paprastos – jeigu aš pastoviai vertinu vieną žmogų su kitu, kuris geresnis, kuris blogesnis, tai tada aš vertinu ir save su kitais. Kada vertinu save, tada automatiškai aš jaučiuosi blogai kai yra geresnių už mane, ir jaučiuosi gerai kai yra blogesnių už mane. Todėl aš darau du dalykus, stengiuosi, kad geresnių už mane nebūtų ir vis žeminu kitus, kad pelnyti sau statusą. Žemiau pateikiu aiškesnę schemą:Schema paprasta, lyginimo rezultatas dažniausiai nėra geras. Žemini kitus – sunku susirasti draugų, nuoširdžiai bendrauti, sukurti nuoširdžius ir artimus santykius. Žiurkių lenktynės įvyksta iš noro būti geresniam už visus, tačiau viršūnė oj kaip toli ir galima sakyti jos beveik nepasieksi – bėgsi, bėgsi ir bėgsi paskui šešėlius.. Ir vėlgi dėl to nei laiko, nei ramybės, nei džiaugsmo dabartimi ir turimais dalykais.

Išvados: lyginimas ir vertinimas priveda prie blogų rezultatų – mes patenkame į žiurkių lenktynes ir pradedame žeminti kitus, o tai atneša neramybę ir blogus santykius su žmonėmis.

Pagal Ksaverą Keistąjį iš “Gyvenimo fizika”

Posted in Saviugda | Leave a comment

5 laimės taisyklės

Prieš mėnesį vienas draugas paklausė, kaip galiu visą dieną šypsotis ir visada juoktis?..Galvojau, kodėl jis klausia tokio kvailo klausimo, maniau, kad visi šypsosi, nes to reikia darbe, bet pamažu pradėjau stebėti žmones ir pamačiau, kad jie šypsosi dirbtinai, nes to reikia, jie nemėgsta savo darbo, pagaliau jie nesidžiaugia savo gyvenimu. Taip sutinku, kad daugelis žmonių dirba nemėgstama darba ir yra nelaimingi. Bet, žmogau, tu juk turi pasirinkima ką daryti šioje žemėje ir kodėl gi nesidžiaugti gyvenimu? Nuo tos dienos šypsojausi dar daugiau ir juokiausi dar nuoširdžiau, man tai suteikė jėgų ir pamačiau, kad aš užkrečiu žmones savo nuotaika, net tuos, kurie visada rėkavo ir būdavo pikti. Būdavo gera kažkam pakelti nuotaika ir kartais žmones ateidavo visai pikti į darbą, bet po poros valandų jie juokdavosi:) Toks paprastas dalykas yra šypsena, bet ne ką svarbesnis už kitus dalykus. Taigi atradau 5 taisykles:

Spinduliuojanti Saulė

Posted in Geri darbai | 1 Comment

Pasaulis yra apvalus

Sakoma, kad mūsų pasaulis yra apvalus… Vadinasi kas išeina, tas ir grįžta vėl pas mus (:

Posted in Uncategorized | Leave a comment

La Belle Verte “Nuostabi Žalioji”

Tai – išskirtinis filmas, be galo šviesi ir įkvepianti komedija, skirta mąstyti mėgstantiems žmonėms. Filmo siužetas atrodo paprastas ir lengvas, tačiau pažvelgus giliau, mąstant, galima įžvelgi daug jame skelbiamų konkrečių idėjų, vertybių. Tai – garantuotas puikios nuotaikos ir optimizmo užtaisas. Vienas įdomus faktas – 2004 metais šis filmas buvo uždraustas rodyti Italijoje. Kodėl? Pažiūrėkit, ir patys suprasit…

Svajojantis Paukštelis

Posted in Gerų filmų aprašymai | Leave a comment

Basakojis keistuolis

Vieną rudens popietę ponas Rafaelis atsibudo nutviekstas saulės šviesos. Skaudančia galva bei ištinusiu nuo miego pertekliaus veidu, jis nusprendė, jog taip gyventi daugiau nebegalima, ir metas keistis – tik dar nežinojo, kaip. Namuose vyravo vakar aliejuje čirškintų bulvių tvaikas, o ant grindų voliojosi tušti alaus buteliai. Su giliu apmaudu sutvarkęs visą šį „jovalą“, vyras persisvėrė per balkono turėklus, ir, į save kvėpdamas ryto gaivumą, ruošėsi darbo dienai. Džiaugsmo likučiai, anksčiau dar sušildydavę širdį pagalvojus apie gerai apmokamą teisininko darbą, jau seniai buvo išgaravę. Rafaelis tiesiog egzistavo. Priešaky jo laukė dar viena beprasmė diena. Taip atrodė jam, tačiau jis nežinojo, jog tą dieną įvyks keli reikšmingi įvykiai…

Apie pirmą valandą dienos ponas Rafaelis išėjo iš advokatų kontoros. Buvo pietų pertrauka, ir jis žingsniavo į savo pamėgtą kavinę. Atsisėdęs įprastoje savo vietoje, užsisakė sotų kiaulienos kepsnį ir, įsmeigęs niūrų žvilgsnį į tolumą, tarsi apmirė. Teisininkas mąstė apie tai, kiek dar popierių jam reikia sutvarkyti, ir su dideliu irzuliu prisiminė šiandien apsilankiusią aikštingą klientę užsienietę, kalbėjusią bjauriu anglišku akcentu, kurią jis šiandien aprėkė. Nedidelė sąžinės graužatis nutvilkė krūtinę, tačiau netrukus šis jausmas praėjo. Kitaip ir atsitikti negalėjo, nes… Poną Rafaelį staiga apėmė kitas jausmas.

Visi jausmai, kuriuos iki šios akimirkos patirdavo Rafaelis, būdavo labai paprasti ir pastovūs –liūdesys, įniršis arba džiaugsmas. Jis niekuomet nemąstė apie tai, ką jaučia, nes tai jam atrodė tiesiog kvaila, o ir nebuvo tam reikalo. Tačiau tai, ką patyrė jis šįkart.. Buvo nepaprastai keista. Malonus šiltas virpulys apėmė jo kūną, ir staiga patapo taip lengva kvėpuoti, jog, atrodė, kūną užliejęs lengvumas prasiverš, ir ponas išskris pro langą. Ponas sutrikęs apsidairė aplink kavinę, ir staiga jo žvilgsnį prikaustė vienas kamputyje sėdintis nedidukas vyriškis.

Jis atrodė labai neįprastai. Jo pečius juosė per didelis švarkas, iš po kurio kyšojo dryžuoti marškiniai, o kojų apavo jis… Neturėjo. Buvo visiškai basas. Tačiau neatrodė kaip vargeta. Atrodė, tarsi kažko lauktų. Jo gilios melsvos akys mąsliai žvelgė pro langą ir protarpiais jis netgi nusijuokdavo. Keisčiausia, jog toji užplūdusi šiluma dvelkė… Būtent nuo jo. Ponas Rafaelis nusipurtė ir nusisuko. „Tai bent keistuolis, pirmąsyk tokį čia matau. Tikiuosi, jog ir paskutinį“, niūriai pamąstė. Tačiau, jo nelaimei, keistasis ponaitis atsistojo ir nužengė link jo staliuko. Jo eisena buvo lengva, grakšti, o į jo šypseną, rodėsi, telpa visas pasaulio linksmumas. Rafaelį apėmė išgąstis.

-Ko jūs norite iš manęs?- drebančiu balsu paklausė.
-Gerą dieną ir jums, pone, – mandagiai atsakė basakojis ir, ištiesęs pasisveikinimui ranką, kalbėjo toliau savo melodingu balsu: – mane galite vadinti Kristupu. Žvelgiau į jus nuo gretimo staliuko ir pajutau, jog mums reikėtų pasikalbėti.
Po kelių akimirkų, sugavęs pono X pastėrusį žvilgsnį, įsmeigtą į basas kojas, Kristupas maloniai nusišypsojęs tarė:
-Ak, nekreipkite dėmesio. Aš šiuo metu vykdau eksperimentą, esu tyrinėtojas. Tyrinėju, kaip žmogaus laisvę paveikia basų kojų sąryšis su žeme ir dar gilinuosi į batų paskirtį.
Ponas Rafaelis vos nepaspringo iš nuostabos. „Beprotis“, pagalvojo. Tačiau maloni šiluma, apėmusi krutinę besikalbant su šiuo keistuoliu, sukėlė jame smalsumą. Šis ponaitis atrodė kažkoks ypatingas ir Rafaelis pajuto, jog jis privalo su juo pasikalbėti.
-Norėjau jus pakviesti pasivaikščioti, ar sutiktumėte? – kukliai paklausė keistuolis.

Ir ponas Rafaelis nė pats nepajuto, kaip atsidūrė judrioje miesto gatvėje nediduko basakojo Kristupo draugijoje. Gatve žingsniavę rimtas teisininkas ir keistuolis atrodė kiek neįprastai. Rafaelis jautė, jog… Ribų nėra, ir jie gali kalbėtis apie viską. Jam nespėjus prabilti, basakojis jau pradėjo pokalbį:

- Jums turbūt aš atrodau visiškas keistuolis, tačiau, mielas pone, lygiai tą patį aš mąstau apie jus. Aš norėčiau užduoti jums keletą klausimų apie gyvenimą, kadangi tyrinėju žmogų – dievaži, tai pats keisčiausias sutvėrimas žemėje. Jums leidus, pradėsiu…
- Palaukite, – ūmai nutraukė pokalbį ponas Rafaelis. – Palaukite. Kažkokia keista jėga sklinda iš jūsų, ir ji man visiškai nepažįstama. Jūs dėvite keistai per didelius drabužius, jūsų kojos basos, o veidas toks laimingas ir ramus. Kai jūs vaikštote, kiekvienas jūsų judesys persmelktas lengvumu ir užtikrintumu, tačiau tuo pačiu jie yra tokie nedrąsūs. Kai jūs prisiartinate, mano širdyje sukyla malonus virpesys. Gal galėtumėte paaiškinti, kas jūs esate?
- Be abejo, – apsidžiaugė Kristupas jam parodytu dėmesiu, ir, nieko nelaukdamas, puolė inirtingai gestikuliuodamas kalbėti, – kaip jau minėjau, esu aktyvus tyrinėtojas. Jūs galbūt paklausite, ką aš tyrinėju, ir aš jums atsakysiu, jog viską, kas yra susiję su žmogumi. Man nepaprastai keista – amžių amžiais žmogus savo darbo jėga kūrėsi sau būstą, gėrė vandenį iš šaltinėlio, maudėsi skaidriose upėse, buvo užmezgęs stiprų ryšį su gamta, maitinosi tuo, ką ji jam dovanojo, gyveno kartu su visa gimine, o kai mylėdavo, tai darydavo visa širdimi, ir… Šypsena neapleisdavo jo veido. Tas pats žmogus šiandien gyvena kartoninėse dėžutėse (atleiskite, tai jūs vadinate daugiabučiais namais), geria vandenį iš metalinių čiaupų, kurie atkeliauja iki jo berūdijančiais, negyvais ir šaltais vamzdžiais, prausia juo veidą, prausia veidą negyvu vandeniu, jis juk miršta, patekęs į šaltus vamzdžius… Meilę aptinku vis rečiau ir rečiau žmogaus širdyje, dažniausiai ji būna sušalusi, sustingusi, apraizgyta neigiamų emocijų pinklėmis – suprantate, ką noriu pasakyti? Jūs atleiskite, tikriausiai aš pernelyg painiai dėstau savo mintis, tačiau… Šiandien žmogus valgo dirbtinį maistą, prie kurio gamybos pats nė neprisiliečia, ir… Man nė nekiltų visi šie klausimai, jei žmogus būtų laimingas, ir…
- Kas jūs per tyrinėtojas? Kaip jūs galite tyrinėti tokius abstrakčius dalykus? Tyrinėjamas dirvožemis, įvairių reiškinių poveikis žmogui ir panašiai, žmogaus fiziologija… Ar jūs apskritai turite kokį nors išsilavinimą, diplomą? Mano akimis, jūs esate visiškas beprotis, ir ar tik jūsų vieta yra ne… – pertraukė Kristupą ponas Rafaelis. Jis jautėsi įniršęs. Jis gaišo savo laiką kvailiems dalykams.
- Ooo ne, kiek daug klausimų jūs uždavėte vienu metu, tad malonėkite išklausyti atsakymų į juos, – susijaudinęs kalbėjo Kristupas, – aš jums jau minėjau, jog tyrinėju žmogų. Mano sritis – tai žmogaus gyvenimo pokyčiai, jo gyvenimo būdo sąsajos su laime… O tie dalykai, kuriuos jūs vadinate diplomais, na, tasai popierėlis, man yra nereikalingas. Jūs nesupraskite manęs klaidingai, aš iš jūsų nesityčioju, tačiau, mano nuomone, žmogaus gyvenimo tikslas yra būti laimingu, o to, turėdamas popierėlį, aš nepasiekčiau… Pone, o koks jūsų gyvenimo tikslas?
- Gyvenimo tikslas? – kostelėjo Rafaelis. Nesugalvojęs, ką atsakyti, jis ėmė toliau karštai kosėti, tuo tarpu įnirtingai mąstydamas.“ Kokių velnių turėčiau kalbėtis su šiuo ponu tokiomis temomis? Kokių velnių aš apskritai turiu apie tai galvoti? Ar nuo to kas nors pasikeis? Sumautas klausimas.“ Dar sykį krenkštelėjęs, apimtas dvejonių, ką atsakyti, galų gale ponas Rafaelis iškošė: – žinote ką, eikite jūs po velnių su tais savo klausimais…

Kristijonas sustojo tarsi ištiktas stabo. Jo veidas suakmenėjo, akys išsiplėtė, o gyslos akiduobėsė ėmė tvinkčioti. Žvilgsnyje pasirodė vis didėjantis išgąstis. Po nemalonios kelių minučių tylos, sukausčiusios net poną Rafaelį, mažasis Kristupas tylomis pratarė:

- Jūsų padėtis liūdnesė, nei aš maniau. Jūs neturite gyvenimo tikslo, jūsų širdis suakmenėjusi, jūsų kūnas – ligotas, sužalotas neteisingo gyvenimo būdo, ir jūs praradote save. Jūs negyvenate.

- Kaip tai – negyvenu? Kas per kliedesiai? Dink man iš akių, akiplėša, o tai parodysiu tau…
Dar nenutilus riksmui, basakojis išties dingo ponui Rafaeliui iš akių. Paprasčiausiai ėmė ir pradingo. Be pėdsakų. Tarsi išgaravo.

-Kristupai? O dabar grįžk, atleisk, aš pasikarščiavau, kur tu pasislėpei? Po šimts, tu atspėjai mano mintis, ir man sunku tuo patikėti. Tai kažkoks absurdas. Grįžk, girdi? – po kurio laiko ėmė dairytis sumišęs teisininkas. Nerimo jausmas, užgimęs krūtinėje, vis augo ir augo.

Basakojo keistuolio niekur nebebuvo. Pradingo ir malonios šilumos krūtinėje jausmas. Kai pamatė, jog praeiviai keistai šnairuoja į su savimi besikalbantį kostiumuotą vyriškį, ponas Rafaelis susigėdo ir pasuko atgal. Valgyti jis nebenorėjo, jo siela trokšte troško vienatvės ir apmąstymų. Jis buvo nepaprastai susijaudinęs, ir, kai grįžo į savo darbo kontorą, ėmė karščiuoti ir kliedėti. Viršininko leidimu buvo nuvežtas namo, gydytis…

Rafaelis užmigo popiet, o atsibudo kitos dienos pavakare, saulei besileidžiant. Tas pabudimas buvo kitoks nei tūkstančiai kitų pabudimų. Jam neskaudėjo galvos, blogos mintys nelindo į galvą, skrandžio nevarstė diegliai. Viskas buvo taip… Paprasta. Jis pakilo iš lovos ir nužingsniavo link veidrodžio. Jautė, jog privalo save apžiūrėti. Ir neklydo, mat tai, ką pamatė veidrodyje, Rafaelį nuliūdino…

Papilkėjusi veido oda, žilstelėję plaukai, užkritę akių vokai, gili raukšlė tarp antakių ir nusvirę lūpų kampučiai jį pribloškė. Tai buvo pirmas kartas, kai šis rimtas, šaltakraujiškas žmogus pajuto vienu metu meilę ir užuojautą sau. Kai pajuto, jog yra nelaimingas. Kai suvokė, jog veidas atspindi žmogaus gyvenimo istoriją. Ir tą akimirką jame suliepsnojo stiprus noras viską pakeisti. Surasti prasmę…

Vakariniame pasivaikščiojime Rafaelis užtruko ilgiau nei įprastai. Jis mąstė. Pirmąsyk tiek daug galvojo, kiekvienas veido raumenėlis bylojo apie įtemptą protinį darbą. Jis juokėsi, verkė, dainavo, buvo apimtas nusivylimo ir nušvitimo akimirkų, kol galų gale atsipeikėjo esąs vienmarškinis šaltoj rudens nakty, ir tyliai pargrįžo namo. Tai buvo ypatinga naktis. Daug stebuklų įvyko tąkart. Daug atradimų. Tarsi metamorfozė prasidėjo pavargusio nuo kasdienybės teisiningo asmenybėje. Keista jėga ėmė pulsuoti jame, ir Rafaelis leido jai veikti. Jis pasidavė aukštesniai jėgai. Atsižadėjo savęs…

***

Ir štai po metų, vieną vaiskų rudens rytą, Rafaelis medituoja, laukdamas saulės šviesos. Kaip nuoširdus vaikas ištikimai laukia mamos, grįžtančios vakare po darbo namo, taip ir šis ramiai besišypsantis žmogus, buvęs teisininkas, kantriai rymo, kol saulės spinduliai nepradeda skverbtis pro langą į jo kambarį. Niūrios mintys nebegraužia jo sąmonės, ir jis nebedirba advokatų kontoroje. Metė darbą, pardavė prabangų butą, o už gautus pinigus įsigijo nedidelį namuką gamtos prieglobstyje, kuriame išgyvena gražiausias savo gyvenimo dienas. Iki šiol su džiaugsmu atsimena basakojį keistuolį, užkalbinusį jį tą keistąją rudens popietę. Ir mąsto – ar jis išties egzistavo? O gal tai jo paties vaizduotė atsiliepė į nebylų viso kūno pagalbos šauksmą? O gal… Kristupas dabar rymo kur nors kitame pasaulio krašte jaukioje kavinukėje ponų, kemšančių kiaulienos karbonadus, apsupty, ir savo spinduliuojama šiluma sukelia revoliucijas žmonių širdyse?

Novelė parašyta Svajojančio Paukštelio

Posted in Gyvenimas knygoje | 1 Comment

Liudyk savo gyvenimu tai, kuo tiki

Buvo ilga diena – paskaitos, namų darbų gynimas ir pagaliau jau galima važiuoti namo. Einu į stotelę pasižiūrėti kada bus manasis autobusas – dar negreit, turiu 20 minučių. Kadangi lauke nėra labai jau šilta, juk žiema, gruodžio mėnuo, nusprendžiau paėjėti tolėliau iki stotelė kitos, juk turiu dar laiko. Nuėjau iki vienos stotelės, tada dar likus laiko nusprendžiau eiti iki kitos. Pusiaukelėje mano akį atkreipė vienas žmogus, kuris sėdėjo invalido vežimėlyje. Jis bandė nuvažiuoti ant kelio, kur mašinos važiavo, nes jam reikėjo nusigauti į kitą kelio pusę. Žmogus buvo ryškiai išgėręs ir benamis… O koks dažniausiai mūsų požiūris – atsainus į juos būna… Tačiau šį kartą kažkas suvirpėjo krūtinėje ir nusprendžiau nueiti ir padėti.

Priėjau prie to žmogaus ir klausiu: “Ar viskas gerai, gal padėti?” Jis atsisuka į mane, jo veidas kruvinas ir labai nerišliu balsu atsako: “Ne, nereikia, aš pats susitvarkysiu.” Tada jis važiuodamas atsitrenkia į bortą ir iškrenta viena vežimėlio detalė. Aš prieinu prie jo ir įstatau atgal į vietą reikiamą detalę, uždedu atgal jo kojas ir paimu už vežimėlio rankenų ir pradedu judėti link perėjos. Vis klausiu jo: “Kur tavo namai”, jis man rodo su ranka, aš ten važiuoju. Nuvažiavome – toliau nėra kur važiuoti. Jis tada tarsi savęs paklausė: “Kodėl mes čia atvažiavome” nerišliu balsu. Sako: “Palik mane, pats susitvarkysiu”. Bet matydamas jo būklę (visgi išgėręs) suprantu, kad pats nesusitvarkys ir sakau, kad pasakytų kur man jį reikia nuvežti. Jis tada pasako, kad į nakvynės namus, kurie yra gerokai toliau. Tada ir mes pradėjome važiuoti link ten.

Klausiau jo kur jo šeima, jis kažką bandė pasakyti, bet nieko nepasakė… Prieš pat kelionės galą jis pradėjo atsiprašinėti, kad viskas taip gavosi… Kaip supratau, kad viskas taip su visu gyvenimu gavosi… Tada aš kaip niekad tikras atsakiau: “Kad viskas bus gerai, pakentėk, dar truputį pakentėk…” Palikau jį nakvynės namuose… Prieš išvykstant jis man padėkojo, kaip dar joks žmogus nebuvo dėkojęs – visa širdimi. Išeinant iš nakvynės namų galvoje man sukosi tik viena mintis: Dievas mus saugo… Dievas mus saugo… Tikrai saugo ir myli…

Taip valandą užtrukęs patraukiau atgal link savo autobuso stotelės. Įlipau į savo autobusą ir važiavau visas susitelkęs susikaupęs ir visiškai sąmoningas dar koks niekada nesu buvęs. Štai ir mano stotelė, metas lipti, autobuse vos keli žmonės. O pačiame gale žiūriu guli vaikinas, miega rodos. “Jeigu jam čia reikia lipti, o dabar neišlips, tai namo jis grįš tik už valandos tokiu laiku… ” kirbėjo man galvoje ir nusprendžiau prieiti ir pažadinti jį. Sakau: “Kelkis” ir stukteliu, nesikelia. Surėkiu ir papurtau, nesikelia… Nubėgu prie autobuso vairuotojo, pasakau, kad palūkėtų ir vėl bandau tą vaikiną kelti.

Pabudo… Gerai įmigęs buvo ir neblaivus… Išlydžiu jį iš autobuso ir klausiu jo: “Ar pareisi namo pats?” Jis tvirtina, kad taip, bet per 10 sekundžių įsitikinau, kad jis nelabai pastovėti gali… Tada per pečius permečiau jo ranką, savąją ant jo pečių ir einam link jo namų. Dar šiek tiek ir pakabėjome. Ir jau nuvedus jį iki namų, jo žodžiai buvo: “Gaila, kad tavęs neprisiminsiu…”

Tada grįžau aš namo po tokios įdomios dienos. Nepasakyčiau, kad jaučiausi tada laimingas, džiugus, atlikęs kažką, ar pasiekęs kažką, nejaučiau jokių tokių įprastų emocijų, jaučiau tiesiog nepaprastą susitelkimą, ramumą, užtikrintumą ir jaučiuosi prasmingai nugyvenęs savo dieną, jaučiausi išties gyvenęs.

Ir jeigu leistų man rinktis, kurią dieną išgyventi, aš šią, ar tą kurioje aš skraidau danguje, šokinėju iš lėktuvo, maudausi jūroje, keliauju per Lietuvą, turistauju užsienyje… Aš nedvejodamas pasirinkčiau šią.

Aš šią dieną supratau ką reiškia gyvenimo prasmė. Ką reiškia gyventi. Ir ką reiškia būti žmogumi.

[Sėkmė avansu komandos komentaras: autorius nepasirašė. Čia dar kartą norime pabrėžti, kad būtent tokios istorijos, tikros istorijos mums išties parodo, kad mes dar turime vilties, kad pasaulis nėra tik blogas, kas TAIP, MES GALIME KLESTĖTI BŪDAMI ŽMONĖS, todėl Sėkmės Avansu komanda prašo visų jūsų pasidalinti, kad ir mažais jūsų gerais darbais]

Posted in Geri darbai, Tikros istorijos | 3 Comments

Mes keliaujame laiku. 2 dalis

Praeitis. Kas iš jos?

Praeitis – tai ko mes negalime pakeisti ir tai kas bus su mumis visą laiką. Dažnai ji mus „persekioja“, neduoda ramybės, mes apie ją vis galvojame ir vis grįžtame: „Kaip gera tada buvo, dabar taip blogai…“ Arba „Kaip blogai jis tada pasielgė, kaip man yra skaudu“. Kodėl mes vis grįžtame prie jos? Kaip ją paleisti?

Visų pirma reikia atsakyti į klausimą: kodėl mes grįžtame prie praeities. Vienas iš atsakymų: mes nepriimame dabarties ir visiškai nematome ateities. Kad ir kodėl mes žvelgiame į praeitį, ar dėl to, kad ten buvo kažkas žiauriai gražaus (o dabar jau nėra), ar dėl to, kad ten įvyko kažkas baisaus, mes tada (jeigu geras įvykis) arba iki tada (jeigu blogas) buvo viskas gerai, o nuo tos akimirkos jau nebėra gerai, mūsų laimė buvo atimta iš mūsų „amžinai“. Pateiksiu pavyzdžius:

1.    Gera emocija, kurios jau nėra.
a.    Vasara išvykus atostogauti užsienyje buvo labai gera.
i.    Grįžau ir mano laimė baigėsi, aš čia negaliu daugiau jos gauti, dabar man blogai (ir bus blogai), o tada buvo gerai.
2.    Bloga emocija.
a.     Šaipėsi mokykloje iš manęs visi.
i.    Iki tada mano gyvenimas buvo geras, o jie man sugadino gyvenimą, atėmė iš manęs džiaugsmą.
b.     Tėvai stipriai pykosi.
i.    Iki tada aš buvau normalus, o jie man sužalojo psichiką, dabar aš negaliu būti laimingas, nes tada taip įvyko.

Matome, kad ties kiekvienu atveju „pasiteisinimas“ yra ganėtinai silpnas. Jeigu esi čia ir dabar, tai yra visiškai kitoje situacijoje, ar svarbu kas buvo prieš tai? Ar kas nors dabar tau gali nurodyti kokiam būti, kaip jaustis, ką galvoti? Tada įvykę tie įvykiai tikrai padarė tau įtakos tau, esančiam TADA, bet dabar tai yra tik atsiminimas. Kuo tai skirtųsi nuo to, tarytum tai būtų paprasti filmai, nuotraukos, įrašai tavo gyvenime, kuriuos tu tik peržiūrėjai? Kuo? Ir ar tai gali kuo skirtis? Nes tu ten buvai? Juk supranti, kad viskas yra visiškai reliatyvu, o tas pats „buvimas“ tavojoje praeityje yra tik geriausias jos jautimas – jausmų, pojūčių, emocijų, kvapų, garsų ir kt. geriausias atkūrimas. Praeitis – tik filmukas.

Išvados: prisirišimas prie praeities yra dėl to, kad galvojame, kad tai arba padarė tave nelaimingesniu, arba seniau buvai laimingesnis. Tačiau reikia suprasti, kad laimė dabar, kaip ir kitos emocijos – yra tavo pasirinkimas. Sveikas požiūris į praeitį: to jau nėra, tai yra tik filmukas, nuotrauka, kuriai aš atsimenu daugiausiai išgyvenimų, tačiau ji dabar tiek pat mano, kiek ir visų.

Pagal Ksaverą Keistąjį iš “Gyvenimo fizika”

Posted in Saviugda | Leave a comment

Mes keliaujame laiku. 1 dalis

Ateitis ir mūsų lūkesčiai

Labai svarbi tema, kuri iš daugelio mūsų atima labai daug jėgų – ateitis. Mes esame linkę rūpintis dėl ateities, galvoti apie ją, dauguma mūsų veiksmų yra paremti būtent ateitimi. Bet ar kartais mes nepervertiname jos?

Nežinau kaip perteikti tai nuosekliu įrodymu, tai geriausiai gali būti perteikta sava patirtimi, bet vis tiek pasakysiu – ateities mes nežinome. Kad ir kaip tai juokingai skamba, bet mes išties galvojame, kad mes labai gerai žinome savo ateitį: jeigu aš mokysiuos bankininkystę, aš būsiu turtingas, jeigu turėsiu tą merginą, aš būsiu laimingas, jeigu aš neteksiu šito darbo, aš žlugsiu. Kiekvienas toks pamąstymas yra labai siauras, paremtas tik vienu mums matomu aspektu, dažniausiai jie yra trumparegiškas, panagrinėkime kiekvieną:
1. Jeigu aš neteksiu darbo – aš žlugsiu.
a. Aš žlugsiu argumentai.
i. Nerasiu kito darbo.
ii. Pinigų neturėsiu.
iii. Niekas nepriims manęs.
b. Aš klestėsiu argumentai.
i. Rasiu kitą darbą.
ii. Rasiu geresnį ir įdomesnį darbą.
iii. Pinigų pasiskolinsiu kol viskas susitvarkys.
iv. Atrasiu save ir realizuosiu kitur taip uždirbsiu žymiai daugiau nei prieš tai.
2. Jeigu aš draugausiu su ta mergina, aš būsiu laimingas.
a. Už.
i. Ji man atrodo labai graži.
ii. Ji mane mylės.
iii. Mes labai gerai sutarsime.
iv. Mes rūpinsimės vienas kitu.
b. Prieš.
i. Mūsų charakteriai išsiskirs.
ii. Mes pyksimės labai daug.
iii. Ji iš manęs nori tik pinigų.
iv. Ji pasirodo nesveikų nervų – suės mane.

Realiai šie pavyzdžiai begaliniai, bet modelis yra maždaug toks pats. Mes sprendžiame apie ateitį spėlionėmis, nes mes realiai niekada nežinome kaip bus. Savo spėliones grindžiame tam tikromis emocijomis – baime arba pasitikėjimu. Dažniausiai tos emocijos atėjusios iš auklėjimo ar visuomenės (įkalama į galvą, kad netekus darbo tau bus krachas, kad tai yra blogas dalykas ir etc.). Taigi reikia pagrinde suprasti faktą – ateities mes nežinome, net tikimybiškai yra pakankamai kartais sunku nusakyti kas bus.
Žinoma kartais mes darome prielaidas apie ateitį remdamiesi praeitimi, savo buvusia patirtimi (pvz.: gavau per nosį už tai, kad išreiškiau savo nuomonę, vadinasi negalima reikšti savo nuomonės). Bet vėlgi čia suprantama, kad tai nėra teisybė. Čia pavyzdžiai kaip mums gali susiformuoti klaidingas ateities „numatymas“:

1. Kai mažas buvau reiškiau savo kūrybingumą ir nupiešiau per visą sieną paveikslą, man atrodė, kad tai šedevras. Tėvai pamatė, prilupo.
a. Negalima reikšti savo kūrybingumo, jeigu išreikšiu – patirsiu skausmą.

2. Draugavau su mergina ir ji mane paliko, visiems pasakė, kad esu niekam tikęs.
a. Jeigu aš draugausiu su mergina, ji mane paliks ir išsišaipys.

3. Kai mažas buvau mane tėtis pagirdavo tik kai dirbdavau, o kai žaisdavau ignoruodavo.
a. Aš vertas meilės tik kaip dirbu, vadinasi turiu būti darboholikas.

O jeigu mes tikimės, kad vienaip ar kitaip bus, tai mes visomis jėgomis (sąmoningai ar nesąmoningai) ir bandysime įrodyti sau tai, padaryti, kad tai būtų. Pvz.: jeigu galvojame, kad negausime darbo, tai pasąmoningai elgsimės atitinkamai, sakysime tokias frazes darbo pokalbyje – „Na gal aš ir netinku“, „Gal ir per sunku bus“ ir etc. Ir taip su nuostata prieiname prie tikimosi rezultato – blogo ar gero.

Išvados: ateities mes nežinome ir savo spėjimus darome remdamiesi mums įteigtomis nuostatomis (iš visuomenės, šeimos ar pan.) arba remdamies savo patirtimi (iš praeities) ir visa tai yra pastiprinama emocijomis (baime arba pasitikėjimu). Tikimasis rezultatas dažniausiai yra išpildomas, nes pats žmogus stengiasi (sąmoningai/ nesąmoningai) jį pasiekti.

Sprendimas? Visos ateities nuspėti neįmanoma, todėl verta savęs visą laiką paklausti, ar mano lūkesčiai pagrįsti iš tiesų? Nors išties, patarčiau, per daug kaprizų į ateitį neturėti ir leisti jai būti tokiai, kokia ji bus.

Pagal Ksaverą Keistąjį iš “Gyvenimo fizika”

Posted in Saviugda | Leave a comment

Pasakojimas apie pūkuotukus

Seniai seniai, neatmenamais laikais, buvo šalis, kurioje visi žmonės gyveno laimingi. Jie draugavo, žaidė, darė gera ir noriai vienas kitam padėdavo. Buvo malonūs, širdingi, rūpestingi ir gatvėje, ir eilėje prie kiosko, ir mokyklos vestibiulyje.

Žinoma, čia slypėjo viena paslaptis.

Kiekvienas ką tik gimęs vaikas šioje šalyje gaudavo maišelį, pilną pūkuotukų. Nežinia, kiek jų maišelyje tilpo, niekas nebandė skaičiuoti. Atrodė, kad jų buvo be skaičiaus, nes kiek kišdavai ranką į maišelį, visada ten rasdavai pūkuotuką.

Pūkuotukus visi labai brangino. Kai žmogus gaudavo pūkuotuką, jis pajusdavo visiems švelnumą ir nuoširdžią simpatiją. O tam, kuris pūkuotuko negaudavo, imdavo mausti nugarą, jis netekdavo jėgų, kartais net mirdavo.

Tačiau tais laikais gauti pūkuotukų buvo lengva. Tereikėjo prieiti prie bet kurio žmogaus ir paprašyti: “Norėčiau pūkuotuko!” Tas kaip mat ištraukdavo iš maišelio rankos dydžio pūkuotuką. Ištrauktas iš maišelio, minkštas, švelnus, purus ir šiltas pūkuotukas nusišypsodavo ir padidėdavo.

Jį gavęs žmogus meiliai priglausdavo pūkuotuką prie širdies, prie skruosto, suspausdavo rankose ir iškart pajusdavo, kaip šilumos ir gerumo banga užlieja jo kūną ir sielą. Žmonės nuolatos keitėsi pūkuotukais ir, kadangi už juos nieko nereikėjo mokėti, jų turėjo tiek, kiek širdis geidė. Visi buvo nuoširdūs, švelnūs ir laimingi.

Baisingoji Beldzefa

Beveik visi. Nes buvo kai kas, kam labai nepatiko matyti žmones, dovanojančius vienas kitam pūkuotukus. Tai buvo Beldzefa, pikta klastinga ragana.

Ji gamino meilės filtrus ir klastos nuovirus, bet vyrai, moterys ir vaikai buvo tokie laimingi, kad jau seniai jų nebepirko. Ragana dėl to vis labiau siuto ir galiausiai sumanė šėtonišką planą.

Sykį rytą ji atskrido pas vieną laimingą šeimą. Prisiartino prie tėčio, skaičiusio laikraštį, ir dūrė pirštu į žmoną, supusią jauniausią judviejų dukrelę.

- Ar nematai, kad tavo žmona visus pūkuotukus atiduoda mergytei? Jei taip tęsis ir toliau, tau neliks nė vieno pūkuotuko! – sušnibždėjo Beldzefa.

Vyras susirūpino:

- Manai, kad dovanodama pūkuotukus ji ištuštins savo maišelį?

- Žinoma! – sušvokštė ragana. – Atėjo laikas, kai reikia padaryti tam galą, pasakyti “stop”.

Apžergusi šluotą tarsi arklį, ji išskrido.

Raganos žodžiai neišėjo vyrui iš galvos. Nuo tos dienos kiekvieną kartą pamatęs žmoną, dalijančią vaikams pūkuotukus, jis nuliūsdavo ir sunerimdavo. O jei ragana kalbėjo tiesą? Vyriškis prasitarė apie tai žmonai. Ši taip pat išsigando. Abu nusprendė taupyti pūkuotukus. Po kurio laiko net vaikai ėmė akylai stebėti tėvus, ar šie neatiduoda pūkuotukų kokia nepažįstamam žmogui.

Netrukus laimingosios šalies negalėjai atpažinti. Žmonės džiugiai nebetraukė iš maišelių pūkuotukų. Jie tapo šykštūs ir darė tai vis rečiau. Veikiai pūkuotukų pristigo visiems, o kartu dingo švelnumas ir nuoširdumas. Ragana triumfavo.

Vyrai, moterys ir vaikai liovėsi šypsotis, mandagiai elgtis ir vienas kitam padėti. Kai kurie gulėjo leisgyviai, kai kas mirė dėl pūkuotukų trūkumo. Daugelis ėmė lankytis raganos Beldzefos parduotuvėje ir pirkti meilės filtrus bei klastos nuovirus.

Padėtis pastebimai blogėjo. Tačiau piktoji Beldzefa nenorėjo, kad žmonės mirtų. Nenorėjo netekti filtrų pirkėjų.

Taigi ji surezgė naują planą.

Labai panašus maišelis

Ji išdalijo visiems po maišelį, kuris kaip du vandens lašai panėšėjo į pūkuotukų maišelį, bet pūkuotukų maišelis buvo šiltas, o šis – šaltas.

Į naujuosius maišelius Beldzefa įdėjo rūgščiadyglių. Rūgščiadyglės, užuot suteikusios nuoširdumo ir švelnumo, suerzindavo žmones ir paversdavo juos įtariais bei kerštingais. Tačiau tai buvo geriau negu nieko ir teikė žmonėms bent šiokių tokių jėgų.

Nuo tada, jei kuris prašydavo: “Norėčiau pūkuotuko”, tie, kurie bijojo išnaudoti jų atsargas, sakydavo: “Negaliu tau duoti pūkuotuko, gal nori rūgščiadyglės?”

Kur tik pažvelgsi, žmonės keitėsi rūgščiadyglėmis. Net šeimose jomis dalijosi vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai. Rūgščiadyglės buvo dovanojamos gatvėse, mokyklose, fabrikuose, įstaigose. Žmonės tapo irzlūs, kandūs, šalti, pasipūtę ir pavydūs.

Kai kas bandė apklijuoti rūgščiadygles plunksnomis ir vatos gniužulėliais. Gavęs tokią dovanėlę, žmogus minutėlę apsigaudavo, bet priglaudęs ją prie skruosto ir širdies pajusdavo vien liūdesį ir šaltį.

Švelnioji mergytė

Tuomet, kai padėtis atrodė visai beviltiška, įvyko stebuklas. Į liūdesio kankinamą šalį atkeliavo mergytė švytinčiomis akimis ir švelnia šypsena. Ji, regis, ir girdėti negirdėjo apie jokią raganą. Mažylė visiems dalino pūkuotukus, nebijodama, kad jų gali pristigti. Dovanojo juos net neprašoma.

Daugelis pyko ir viešai ją smerkė, nes mergytė mokė vaikus negailėti pūkuotukų ir nesibaiminti, kad jie pasibaigs. Vaikai mergytę labai pamilo. Puikiai jautėsi jos draugijoje, ėmė sekti jos pavyzdžiu ir dalyti pūkuotukus visiems – kaip anksčiau.

Tada kai kurie suaugusieji išleido įstatymą, draudžiantį švaistyti pūkuotukus į kairę ir į dešinę. Bet vaikai įstatymui nepakluso. Jie ir toliau dalijo pūkuotukus. O kadangi vaikų yra daugiau nei suaugusiųjų, galbūt jiems pavyks laimėti.

Kad sužinotumėte, kaip jiems pavyko, apsižvalgykite aplinkui.

Bruno Ferrero

Posted in Gyvenimas knygoje | 1 Comment

Naudinga ir nenaudinga

Šiek tiek apie mūsų dabartinį suvokimą: mes vis ieškome visur naudos. Ar tai daryti man naudinga, o kaip dėl šito? Darbas naudingas – dirbu, žaisti nenaudinga – reikia pašalinti tai iš gyvenimo kaip nereikalingą dalyką. Naudinga, nenaudinga, naudinga, nenaudinga. Kuo daugiau naudingų dalykų darysiu gyvenime, tuo būsiu laimingesnis.

Padaryti namų darbus, surasti malkų pečiui, nupirkti pieno, sutvarkyti garažą, pataisyti mašiną, nuvažiuoti ir atlikti projektą, nuvažiuoti į darbą, nuvažiuoti į mokyklą. Hm… Pašnekėti su tuo žmogumi, jis man vėliau bus naudingas, nueiti į vakarėlį – ten naudingų pažinčių gausiu. NAUDOS, daugiau daugiau daugiau.

Hmm…. Pavaikščioti po mišką? Ne – nėra naudos. Pažaisti su šuniuku – nėra naudos. Nupiešti paveiksliuką kokį – nėra naudos. Parašyti kokį eilėraštuką – nėra naudos.

Darome tik tai kas naudinga, tik tai kas atneša mums “naudą”,kurią mes galime apčiuopti, aiškiai apibrėžti. Bet čia vertėtų paklausti savęs: o ar aš esu laimingas darydamas tik visus tuos naudingus dalykus? Ar aš jaučiu džiaugsmą, ar aš jaučiu ramybę, ar aš noriu kiekvieną rytą pašokti iš lovos ir surikti “LABAS RYTAS, PASAULI!”

Gyvenimas yra vientisas, jis neskaldomas į: gerai, blogai, naudinga, nenaudinga. Vienas be kito visai negali egzistuoti – banali tiesa. Jeigu susikoncentruojate tik į naudingus dalykus, kurie neša naudą, jūs nubraukiate visą likusią pusę gyvenimo: visus nenaudingus dalykus, kurie atneša ramybę, džiaugsmą, laimę ir palaimą į mūsų gyvenimą. Tai gal verta daryti ir tuos visiškai “nenaudingus” dalykus, kurie realiai jokios apčiuopiamos naudos jums neatneš? Ir gal “nenaudinga” kartais yra daug geriau nei “naudinga”?

Ir galutinis taškas, tiesiog pamąstymui. Ką dažniausiai darydavote vaikystėje – naudingus ar nenaudingus dalykus. O dabar? Ir kaip jautėtės tada ir kaip jaučiatės dabar. Kaip manote, tai tik sutapimas?

Pagal išmintį rastą knygoje “Tao”

Ksaveras Keistasis

Posted in Gyvenimas knygoje | Leave a comment

Sėkmė Avansu GYVA

Mūsų puslapis vis dar gyvas entuziastų dėka, kurie stengiasi palaikyti šį puslpį ir šią idėją gyvą.

Nes juk viskas, kas čia yra, yra tik žodžiai, sielą tam suteikia žmogus, siela čia, ir visur kitur, įneša gyvybė, įneša žmogus. Todėl mes vis dar čia. Tačiau mes norime paraginti ir Jus. VISUS JUS. Taip, kurie skaitote šį tekstą.

Žinau, kad kartais gali atrodyti ką čia aš, nieko negaliu parašyti, ar galite pagalvoti, kad tai nėra svarbu ar nėra įdomu, gali atrodyti, kad tai nereikalinga… Arba galite tiesiog tingėti… Tai ką aš noriu jums pasakyti. MUMS TAI SVARBU. Tai yra REIKALINGA. Taip, ir tik taip, įnešamas gyvumas, naujumas, džiaugsmas – tobulėjimas.

Taigi tikiuosi dalinsimės visi savo istorijomis, patirtimis, knygomis, filmais ir recenzijomis.

Sėkmė Avansu komanda

Visada gyva,
Visada priimanti,
Visada draugiška.

Posted in Naujienos ir pranešimai | 1 Comment

3 žmonės, 3 skirtingi požiūriai

Ėjau pasižvalgyti po naująsias apylinkes ir užklydau į vieną vietą. Žiūriu ten vienas žmogelis visas susinervinęs, skubantis daužo akmenį, tašo jį, rodos taip pyktį lieja savo ar ką. Tai aš jo ir klausiu:

- Ką čia darai? Kodėl toks sunerimęs?

- Akmenį tašau. Reikia kuo greičiau pabaigti – užkniso iki gyvo kaulo. Nebenoriu… Atsibodo… Kuo greičiau namo -, atsakė jis.

Tada paėjau kiek toliau ir ten žiūriu kitas žmogus stovi. Turi jis tą patį akmenį ir jį tašo. Bet jau kiek kitaip, kiek kitokiu būdu. Jis jau ramiai, tvarkingai ir atsakingai skaldo akmenį ir stengiasi padaryti ji reikiamos formos. Aš jo paklausiau to paties klausimo ir jis man atsakė:

- Akmenį tašau. Matai, yra statoma siena, tai reikia tai sienai nutašytų akmenų, tai aš čia juos ir padarau.. Bet visgi pavargau jau, nusibodo, laukiu kada pasibaigs šis darbas…

Išklausęs antrojo savo pašnekovo judėjau tolyn. Ir štai pamačiau trečiąjį. Akių negalėjau atplėšti nuo jo – jis kažką labai kruopščiai darė, vis švelniai ir įmantriais judesiais pasilenkęs vis stuktelėdavo, tada atsilošdavo, pažiūrėdavo iš toliau, perbraukdavo ranka ir vėl darbavosi su įrankiais. Ir taip nesustodamas – lyg būtų turėjęs rankose aukso luitą, su tokiu entuziazmu jis kažką apdirbinėjo. Buvau apkerėtas to reginio, priėjau, nes norėjau pamatyti ką jis taip dailina – o ten buvo tas pats akmuo. Tada iš to pasimetimo paklausiau jo:

- Ką čia taip entuziastingai darai?

O jis su žaismingomis akimis pažiūrėjo į mane ir atsakė:

- Katedrą statau.

Man iš pradžių tai atrodė tik paprasto akmens tašymas… O pasirodo tai išties yra kur kas daugiau. Tas pats darbas, tas pats veiksmas ir įrankiai – tik požiūriai skirtingi.

Autorius nežinomas.

Posted in Gyvenimas knygoje | Leave a comment